Kodėl atsiranda familiarus santykis su istorija?

Marius Ivaškevičius ,,Madagaskaras“ Kodėl atsiranda familiarus santykis su istorija?

Marius Ivaškevičius – lietuvių prozininkas, postmodernistas, dramaturgas. Jo kūrybai būdingas dėmesys istorijai ir Lietuvos valstybės bei kultūros klausimams. Rašytojas siekia kalbėti apie tautai esminius dalykus atsisakydamas išankstinių nuomonių, šaipydamasis iš to, kas neteko gyvasties, siūlo naują požiūrį. Šiuo aspektu itin aktuali ir provokuojanti jo trijų veiksmų pjesė ,,Madagaskaras“. Daugelis pjesės veikėjų turi istorinius prototipus, iš jų pagrindiniai – Kazimieras Pokštas ir Salomėja Nėris, kurie sukuria familiarų santykį su istorija. Pjesėje pagrindinio veikėjo Kazimiero Pokšto prototipas yra nepriklausomos Lietuvos geopolitikas Kazys Pakštas. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis buvo numatęs ją perkelti į Afriką ir ten sukurti ,,atsarginę tėvynę“. Taip Mariui Ivaškevičiui ir režisieriui Rimui Tuminui kilo idėja sukurti spektaklį apie Nepriklausomos Lietuvos ir jos žmonių idėjas. Kazimieras Pokštas norėjo perkelti Lietuvos žmonės į Afriką, nes lietuviams nebebuvo vietos plėstis Lietuvoje: ,,Klausiate, kuomi mes esam? Lietuviai mes, fatalistai, pati nelaiminga tauta. Valstybiškai taip išsiklostė, kad ūgis mūsų tautos praėjo tarp milžinų. Čia rusas didis užaugo, ten lenkas paleido ūglius, vokietis paartėjo. Suspaudė jie lietuvybę, ir turim šiandie ką turim: tauta, kurios negalim plėsti horizontaliniai. Mes, tamistos, suspausti.“ Kitos veikėjos, Salės, paveikslas įkvėptas Salomėjos Nėries. Veikėjos traktavimas pjesėje kinta: iš pradžių ji yra vaizduojama kaip moteris, ieškanti tikrosios meilės, po to jos žavėjimasis vyrais pradeda atrodyti grėsmingas. Pjesės pabaigoje poetės pasirinkimas (važiavimas parvežti ,,Stalino saulės“, nuolaidžiavimas smurtui) jau suvokiamas kaip tragiška visos tautos klaida: ,,Neškit mane iš čia, Visapraryjantis baigė. Mano ieškojimams galas, aš esu užversta. Žmogų reikia įveikti. Juo labiau – alkaną moterį. Tokis gyvenimo tikslas.“ Antraeilių veikėjų prototipai – tai žinomi kultūros, politikos veikėjai, kurie yra susiję su tautinių idėjų sklidimu. Gerbutavičiaus prototipas yra Juozapas Albinas Herbačiauskas – modernizmo ideologas, 1933 metais išvykęs iš Lietuvos, nes jautėsi nesuprastas. Oskaras – rašytojas, diplomatas, Lietuvos atstovas Prancūzijoje Oskaras Milašius. Jis gyvena atsigręžęs veidu į mėnulį, pasinėręs į istorijos ir ateities vizijas. Helė – aktorė, Salomėjos Nėries studijų metų draugė Elena Vilčinskaitė. Milė – poeto Vinco Mykolaičio – Putino žmona Emilija Kvedaraitė, Salomėjos Nėries draugė. Dainius – poetas Vincas Mykolaitis – Putinas. Lakūnai Steponas ir Stasys – Steponas Darius ir Stasys Girėnas, perskridę Atlanto vandenyną. Pjesėje taip pat yra aprašomi pasakų motyvai, kurie sukuria artimą santykį su istorija: keturgalvis slibinas – keturi komunistai, kurie 1926 metais buvo sušaudyti Kaune, slibinas Tr Fr – Trečiasis Frontas. 1931 metais, kairiųjų pažiūrų literatūros žurnale ,,Trečiasis Frontas“ yra išspausdinti keli Salomėjos Nėries eilėraščiai ir pareiškimas. Slibinas Visapraryjantis – Josifas Stalinas. Jam skirtos poemos ištrauką Salomėja Nėris skaitė 1940 metų rugpjūčio 3 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, į kurią vyko su delegacija prašyti priimti Lietuvą į SSRS. Marius Ivaškevičius maištauja prieš rašytojų, kultūros veikėjų pavertimą stabais, kritinio mąstymo stoką, vertinimą jausmais, o ne protu. Ryškiausiai tai liudija Nėries pavyzdys. Ši poetė, sulaukus pripažinimo tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje, tuomet dar nebuvo laikyta lietuvių poezijos viršūne. Pokariu situacija gerokai pasikeitė: Nėris sovietų valdžiai tapo itin svarbia autore. Ji buvo vertinta ne tik dėl politinių dalykų, bet ir už meniškai vertingą kūrybą. Atkūrus nepriklausomybę, vieni pradėjo smerkti ją dėl kolaboravimo, kiti besąlygiškai gynė, atkreipdami dėmesį į tai, kad ji vėliau praregėjo ir gailėjosi. Dramaturgas savo pjesėje ieško racionalaus santykio: autorius nesiekia poetės pasmerkti, o kaip tik bando ją suprasti, skverbiasi į jos protą, į pasirinkimų motyvus. Jis atskleidžia perdėto jausmingumo pavojingumą, tačiau bando pasiūlyti objektyvų požiūrį. Pjesės pabaigoje Salės mirties scena atskleidžia poetės likimo tragizmą. Marius Ivaškevičius demaskuoja tautinius mitus, skatindamas mąstyti apie tai, kas mūsų istorijoje buvo reikšminga. Dramaturgas kritikuoja daugelį to metų problemų, įvykių. Taip pat pjesėje yra užsimenama apie Vilniaus vadavimo idealus, neapykantą lenkams, Paryžiaus mitą, didelės valstybės užmojus. Apibendrinant galima teigti, kad kritinis postmodernisto Mariaus Ivaškevičiaus požiūris į lietuvių kultūrą ir istoriją yra būdas gydyti tautą nuo perdėto savęs garbinimo ar niekinimo. Familiarus santykis su istorija atsiranda, dėl Mariaus Ivaškevičiaus bandymo įsiteikti skaitytojui, familiarizuojant istorinius įvykius, garsias istorines asmenybes.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!