Ko kūriniui suteikia pasakojimas pirmuoju asmeniu. Kada labiau pasitikite pasakotoju: kai kalbama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu? Kodėl?

Tema: Literatūra.
Grožinė literatūra – tai rašytinio žodžio menas, kurio pagrindinė paskirtis yra sužadinti žmogaus emocijas. Visi neeiliuotos grožinės literatūros kūriniai yra proza, kuriai būdinga laisvos konstrukcijos, neeiliuota kalba, o svarbiausias požymis - pasakotojas, be kurio neįsivaizuojamas epikos kūrinys. Tad lietuvių, kaip ir kitose pasaulio literatūros kūriniuose, labiausiai paplitę pasakojimo būdai – pirmuoju ir trečiuoju asmeniu, kurie padeda atskleisti kūrinių temą, pagrindinę mintį, veiksmo laiką, erdvę. Kalbėjimas pirmuoju asmeniu yra dažniausiai naudojamas memuaruose, dienoraščiuose, užrašuose, laiškuose, o trečiojo asmens balsą dažniausiai galime išgirsti apysakose, romanuose. Labiau populiarus pasakojimo būdas yra trečiasis pasakotojo asmuo, tačiau negalime nuvertinti ir pirmojo, nes tokiuose kūriniuose yra perteikiamas autentiškumo ir tikrumo įspūdis. Tad savo kalboje noriu palyginti šiuos abu pasakojimo būdus pateikdama lietuvių literatūros pavyzdžių bei įrodyti, kad tai ne svarbiausia priežastis, nulemianti pasitikėjimą pasakotoju.
Daugumoje lietuvių literatūros kūrinių dominuoja pasakojimas pirmuoju asmeniu, kas labiau suartina skaitytoją su įvykių seka, dvasine būsena ir net su praeities istorija. Šiuos bruožus galime atrasti modernizmo srovės rašytojų: Balio Sruogos, Jono Biliūno-kūryboje, kuriuos aptarsiu savo kalboje.
Rašytojo Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“ perteikiama autentiška XX a. I pus. istorinė praeitis. Šiame kūrinyje pasakotojas įvykius perteikia pirmojo asmens balsu. Jis pasakoja apie žmogaus naikinimo sistemą Štuhofo koncentracijos stovykloje, parodo jos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Atskleidžia kankinimo priemones: prievartą, nesibaigiančias patyčias - kurios pasiekia žmogaus sužvėrėjimą vaizduojamą šiurpiais vaizdais. Pasakotojas į visa tai žiūri beteisio, neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu („Mano kojos visiškai ištvirko – nebeneša kūno, nors tu ką! Nelabai besugebu ir į mišką nukrypuoti.), tačiau atranda vienintelį ginklą – aštrią ironiją („Kas per malonumas: saulelėje sėdėti ir šakeles taip gražiai per tvorą dėlioti!), kuria gali kovoti prieš dvasinę anemiją. Taigi pasakotojas šiame kūrinyje vaizduoja lagerio ir jame esančių žmonių tikrovišką gyvenimą, todėl įvykių perteikimas pirmuoju asmeniu leidžia lengviau suprasti ir pasitikėti katastrofų laikotarpio žmogaus būsena.
Antrasis autorius, kurio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!