Klasikinis liberalizmas

2007
ĮVADAS
Nors istorikai yra atradę liberalios pasaulėžiūros elementų Antikos pasaulyje, ypač klasikinėje Graikijoje ir Romoje, šie elementai sudaro greičiau liberalizmo priešistorę negu Naujųjų liberalaus judėjimo kryptį. Kaip politinė srovė ir intelektualinė tradicija, liberalizmas nėra senesnis už XVII a. Tiesą sakant, pažyminys „liberalus“ pirmą kartą buvo pavartotas apibūdinant tam tikrą politinį judėjimą tik XIX a., kai 1812m. jį sau pritaikė vadinamų „Liberales“ partija Ispanijoje. Iki 1812 m. klasikinio liberalizmo idėjų sistema kūrėsi visų pirma škotų Švietimo laikotarpiu, kai Adamas Smithas kalbėjo apie „ liberalų lygybės, laisvės ir teisingumo planą“, tačiau terminas „liberalus“ buvo vartojamas kaip liberalumo – klasikinės žmoniškumo dorybės, didžiadvasiškumo ir proto atvirumo – vedinys. Tad , norint tiksliai suprasti liberalizmą, būtina atsižvelgti į jo istoriškumą, jo ištakas konkrečioje kultūrinėje ir politinėje dirvoje ir jo pagrindą europietiško individualizmo kontekste. Nors liberalizmas neturi vienos nekintamos prigimties ar esmės, tačiau jam būdingi tam tikri bruožai, kurie parodo jo modernybę ir kartu išskiria jį iš kitų Naujųjų laikų intelektualinių tradicijų bei su jomis susijusių politinių judėjimų. Visi šie bruožai suprantami tik istorinėje perspektyvoje, kurią žymi kelios Naujųjų laikų krizės – feodalinės santvarkos Europoje irimas XVI ir XVII amžiais, įvykiai, susiję su Prancūzijos ir Amerikos revoliucijomis XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje, demokratinių ir socialistinių masinių judėjimų atsiradimas XIX a. antrojoje pusėje ir liberalios visuomenės traukimasis įsigalint totalitarinėms valdžioms mūsų laikais. Taigi liberalios žmogaus ir visuomenės sampratos, atsiradusios XVII a. Anglijoje, skiriamieji bruožai keitėsi ir modifikavosi, tačiau nepasikeitė neatpažįstamai, kai individualistinės visuomenės, davusios pradžią liberalioms idėjoms, patyrė daug naujų ir įvairių išmėginimų.
Visoms liberalios tradicijos atmainoms būdinga apibrėžta, aiškiai moderni žmogaus ir visuomenės samprata. Ji yra individualistinė, nes teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas; ji yra egalitarinė, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą; ji yra individualistinė, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę ir teikia tik antrinę reikšmę specifinėms istorinėms asociacijoms ir kultūrinėms...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!