Kietasis priebalsis [s]

5. VARTOJIMAS..........................................................................................................................9
6. FONOLOGINIS SAVARANKIŠKUMAS............................................................................11
7. FONEMOS VARIANTAI......................................................................................................12
8. TARTIES KLAIDOS..............................................................................................................13
9. NAUDOTA LITERATŪRA...................................................................................................14
APIBRĖŽIMAS
[s] yra pučiamasis, liežuvio priešakinis, dantinis, duslusis, kietasis (žemo tembro) priebalsis. Tariant kietąjį [s], tarp liežuvio ir dantų susidaro ankštuma, pro kurią skverbiasi pučiamas oras. Gaunamas duslus, šiek tiek švilpiantis, bet be juntamų vibracijų garsas. Šis priebalsis priklauso ankštumos, pučiamųjų priebalsių grupei, o tai – didžiausia priebalsių grupė. Maža to, E.Mikalauskaitė teigia, kad priebalsis [s] yra antras dažniausiai vartojamas priebalsis lietuvių kalboje! Taigi jis užima tikrai svarbią vietą mūsų gimtojoje kalboje.
KALBOS PADARGAI
ARTIKULIACIJA
Tariant priebalsius, oro srovė burnoje sutinka įvairių kliūčių ir privalo kuriuo nors būdu prasiskverbti. Todėl, pagal oro skverbimosi būdus, priebalsiai skirstomi į tris grupes: sprogstamuosius, pučiamuosius ir sklandžiuosius. Priebalsis [s] yra pučiamasis. Tariant jį, burnoje susidaro ankštuma – plyšys, pro kurį oras yra pučiamas vienoda, sklandžia srove.
Priebalsiai skirstomi ir pagal kalbos padargų veiklą. Tai taipogi yra susiję su kliūtimis skleidžiamo garso kelyje. Egzistuoja aktyvieji ir pasyvieji kalbos padargai. Aktyvieji kalbos padargai yra lūpos ir liežuvis. Pasyvieji – lūpos, dantys, gomurys, alveolės. Aktyvieji ir pasyvieji kalbos padargai dirba išvien: jie prisispaudžia arba tik labai priartėja vienas prie kito. Tariant priebalsį [s], dirba aktyvusis kalbos padargas- liežuvis, kuris labai priartėja, bet neliečia pasyviojo kalbos padargo - dantų. Jei nebūtų dantų, garsas gautųsi visai kitoks. Taigi, vienas be kito kalbos padargai “gyventi” negali. Pagal šiuos požymius [s] yra liežuvio priešakinis, dantinis priebalsis.
Balso stygų virpėjimas ar nevirpėjimas – tai skiriamasis skardžiųjų ir dusliųjų garsų požymis. Be to, virpesių dažnis ir amplitudė pareina nuo kirčio, priegaidės ir intonacijos, pastebi žymus mokytojas Algimantas Urbanavičius. Priebalsis yra duslus ar skardus, labai paprastai galima nustatyti be specialios įrangos. Tereikia ištarti garsą. Tariant kietąjį priebalsį [s] , balso stygos prasiskleidžia ir iš plaučių pučiamas oras jų nevirpina. O jei virpesių nėra, vadinasi, priebalsis yra duslus.
Priebalsiai artikuliacijos srityje skirstomi ir pagal palatališkumą (minkštumą). Tariant kietąjį [s], liežuvio vidurinė dalis išsitiesia...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!