Apie Salomėją Nerį

Salomėja Neris BIOGRAFIJA (KONTEKSTAS) • 1904-1945 m. • XXa. pirmosios pusės lietuvių poetė neoromantikė. • Karo metų eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ parašytas Rusijoje. • Dar jaunystėje poetė užmezgė ryšius su kairiųjų pažiūrų grupuote „Trečias frontas“. Ji būdama naivi politikė ir jausminga moteris iš tiesų žavėjosi socializmo idėjomis, netgi skaitė Markso, Lenino veikalus. 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą poetė parašė „Poemą apie Staliną,“ važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“. Už tai ji buvo vadinama tautos išdavike.. Salomėja Nėris ne iš karto suvokė, koks baisus yra stalinizmas. Ką išgyveno Salomėja Nėris, sužinome iš jos eilėraščių, parašytų toli nuo Lietuvos, Rusijoje, kur ji praleido Antrojo pasaulinio karo metus. (kaltė ir atgaila) • Antrojo pasaulinio karo metais poetė su mažu sūneliu pasitraukė į Rusiją. Jos vyras Bernardas Bučas liko Lietuvoje. Per visus karo metus ji negavo iš jo jokios žinios. Poetė išgyveno artimųjų, gimtosios žemės ilgesį. • (Aukštesniajam lygiui). Okupacinė valdžia poetės parengtą karo metų rinkinį „Prie didelio kelio“ pertvarkė: pakeitė pavadinimą į „Lakštingala negali nečiulbėti‘, išmetė epigrafus, pakeitė netgi eilėraščių eilutes. Poetė prieš mirtį pamačiusi tokį rinkinį apsiverkė ir atstūmė ranka. • (Aukštesniajam lygiui: jei nereikia kūrybos, tai kultūrinis argumentas gali būti tik iš biografijos). Būdama studente, Salomėja Nėris įsimylėjo profesorių J. Eretą. Nors jis buvo vedęs, vis dėlto rodė dėmesį jaunai merginai, jiedu susitikinėdavo. Tačiau toks elgesys to meto Lietuvos visuomenėje buvo netoleruotinas. Krikščionių demokratų partijos nariui J. Eretui buvo pasiūlyta rinktis meilę ar karjerą, ir Eretas pasirinko karjerą. Salomėja Nėris jautėsi įskaudinta, ji nutraukė ryšius su katalikiška bendruomene ir perėjo į „Trečiąjį frontą“, kairiųjų pažiūrų grupuotę. Jau už tai Salomėja Nėris tapo atstumtąja: su ja nesisveikino pažįstami, priekaištavo giminės ir draugai. Dar didesnio pasmerkimo poetė sulaukė 1940 metais, kai važiavo į Maskvą „parvežti Stalino saulės“. Ji buvo naivi politikė, ne iš karto suvokė, koks baisus yra stalinizmas. ,,Savęs aš gailiuosi” Neilsėjos, neėdė, negėrė, – Vilkė bėgo laukais klupdama. Baimės genamą, sergantį žvėrį Saukė miško žalia glūduma. Sutema samanų aksominė Amžinuoju miegu užliūliuos… Kad mane – taip sutiktų tėvynė! Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos. • Lyrinis subjektas save palygina su vilke, alkane, purvina, pavargusia, sergančia, išsigandusia. • Lyrinis ,,aš” yra kitame mieste, svetimoje šalyje ir nori sugrįžti į gimtinę. Nori sugrįžti numirti. Kalbančioji nori mirti savoje šalyje, gimtoje žemėje, bet tai tik siekiamybė. • Retoriniu sušukimu: ,,Kad mane – taip sutiktų tėvynė!” yra išreiškiamas noras būti priimtai, suprastai, tai tarsi noras atsiprašyti. Lyrinis ,,aš” nusižemina, o tam reikia stiprios dvasinės stiprybės. • Pagrindinė mintis- kalbančioji išgyvena sunkią dvasinę būseną, atgailauja, atsiprašo: ,,Kaip sunku, kaip aš savęs gailiuos.” Šiame sakinyje nėra retorinio sušukimo, nes ji nebeturi jėgų ir laiko rėkti. Išreiškiama visiška išsekimo būsena. ,,Tėvynei” Sukruvinta ir apiplėšta Ji stovi man akyse… Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, Kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, Ar lapai kris pageltę, Aš keliais į tave pareisiu Per lietų, gruodą, šaltį… Mane – kaip lauko žolę – girdė Gimtosios žemės syvai… Aš saugojau tau savo širdį – Žėruojančią ir gyvą. Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, mieloji! Audra praūžia, miškas lieka… Širdis gi nemeluoja. • Eilėraštis parašytas Penzoje, 1941 09 12 • Lyrinis subjektas yra Rusijoje, kreipiasi į Tėvynę. Vaizduotės galia sukuriamas vaizdas: ,,Sukruvinta ir apiplėšta/ Ji stovi man akyse…” Gimtinė personifikuojama, vaizduojama kaip moteris. • Karu metu S. Neris buvo Rusijoje, per Antrąjį pasaulinį karą išgyveno Tėvynės, artimųjų, vyro ilgesį. • Palyginimas: ,, kaip lauko žolę ” ir metafora: ,,Mane girdė/ Gimtosios žemės syvai…” atskleidžia, kad Tėvynė kalbančiajai yra lyg mama, ištikima, mylinti, artima. • Retoriniu sušukimu, kulminacija: ,,Nepardaviau tavęs aš niekad,/ Neišdaviau, mieloji!” atskleidžiamas S. Neries biografinis kontekstas. Ji buvo laikoma šalies išdavike, nes 1940 m. su delegacija išvyko prašyti ,,Stalino saulės” (Kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį). • Šiomis eilutėmis: ,,Audra praūžia, miškas lieka…/ Širdis gi nemeluoja.” atskleidžiama, kad lyrinis ,,aš” patiria didelių sunkumų, bet meilė tam, kas svarbiausia, išlieka per visas negandas, ribines situacijas. • Tema- Tėvynės meilė, keltės, atsiprašymo tema. Ar galima išduoti Tėvynę? Tą, ką myli, niekada neišduosi. • Reikia būti labai stipriam, kad galėtum gailėtis ir atsiprašyti. ,,Prie didelio kelio” Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom. .. O liūdesiai gūdūs kelių didelių! Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo Pavasaris mūsų didžiuoju keliu! Už kalno, už juodo pavasaris nyko Su gęstančia saule, su balta diena. .. Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna. Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios. Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai, Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios. • Lyrinis subjektas kalba ,,mes” vardu. Šalta žiema 1942 12 21 • Metafora: ,,Prie didelio kelio” reiškia kelią tarp Rytų ir Vakarų. Tai rusai, tai vokiečiai žygiuoja per Lietuvą. Mes esame nuošalėje, šalia kelio. Menkumo būsena. • Retorinis sušukimas: ,,O liūdesiai gūdūs kelių didelių!” yra asonanso pavyzdys (balsių pasikartojimas). Jis išreiškia liūdesį, skausmą, depresiją, ilgesį. • Paprastai pavasaris vaizduojamas kaip atgimimo metas: gražus, atgimstantis, keliantis naujas viltis, o šiame Salomėjos Neries eilėraštyje pavasaris vaizduojamas nueinantis pro šalį, keliantis mirties nuojautą: ,,Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo”. Neoromantikai vaizduoja džiaugsmingą nuotaiką, o šitame kūrinyje vyrauja depresija. • Lyrinis ,,mes” jaučiasi beviltiškai, liūdnai, įskaudintai, lyg įvyko tragedija: prie stepės plačios.” • Po mirties virstama įvairiais medžiais: ,,Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,/ Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.” Naudojamas ,,Eglės žalčių karalienės” tautosakinis motyvas. Juo išreiškiama padėtis be išeities, kelianti liūdesį. • Tema- Tėvynės, vienatvės, liūdesio, namų temos. Ką gali vaizduotė? Kokie tikslai verti gyvenimo? Kada žmogus nelaimingas? Dažnai idėjos ir svajonės žlunga, neišsipildo, nes tikima melagingom, nors ir labai gražiom, idėjom. ,,Lietuvai” Iš negandingų vakarų Audrų perkūnijų prikrauti Lingavo debesų laivai. Tada graži, graži buvai, Akim tyliųjų ežerų… Lyg eidama linelių rauti. Dangus įkaito nuo žarų, Gaisravietės žėravo baisios. Ties vieškeliu, ties vėjuotu Nustebusi stovėjai tu Akim tyliųjų ežerų, Upelių kaspinais žydraisiais. Negaila juodbėrių bėrų, Jaunų dienų jaunam negaila. Man gaila tik tavęs vienos Įsigalvojusios, liūdnos – Akim tyliųjų ežerų… Tavęs man begaliniai gaila Ir tavo ašarų tyrų… Jom dulkių vieškelio nelaistyk. Neverk daugiau ir neliūdėk, Kovon mane tu. palydėk Akim tyliųjų ežerų… Tau dovanų parnešiu laisvę. • Lyrinis subjektas kalbasi su Lietuva, Tėvyne, tačiau pats yra Maskvoje (1944 m.) • S. Neris buvo Maskvoje, o Lietuva vokiečių okupacijoje. • Lyrinis subjektas yra karys, bernelis, pasiryžęs kovoti už Lietuvos laisvę. • Lietuva vaizduojama kaip moteris. Personifikacija: ,,Tada graži, graži buvai, Akim tyliųjų ežerų…” • Tautosakinis motyvas (metafora)- liaudies dainos: mergelė ir bernelis. Mergelė išlydi bernelį į karą. • ,,Tada graži, graži buvai,/ Akim tyliųjų ežerų…/ Lyg eidama linelių rauti.”- moteris mėlynomis akimis, gražiais, tautiniais rūbais pasipuošusi. • ,,Nustebusi stovėjai tu”- moteris (Tėvynė) išsigando karo. Yra nustebusi, nes žinojo apie ,,Nepuolimo” sutartį ir nesitikėjo karo. Tai buvo netikėta grėsmė. • ,,Iš negandingų vakarų”- vokiečių okupacija. • ,,Dangus įkaito nuo žarų”- bombardavimas. • Tėvynės vaizdas šviesus, kaip graži mergelė, bet patekusi į grėsmės situaciją, o galbėtojas bus karys. • Viltingas eilėraštis, nes ,,Tau dovanų parnešiu laisvę.” Lietuva bus kažkada laisva. • Tema- Tėvynės paveikslas, vaizdavimas. Kokia Tėvynė? Šviesus Tėvynės paveikslas, pagrįstas tautosakiniais įgūdžiais. • Išreiškiama meilė ir ištikimybė Tėvynė. ,,Namo” Baltas rūkas jau kelias Ties tamsia pakalne. Šiltą mažą rankelę Spaudžiu savo delne. Iš tylos atsiduso: – Aš nakties nebijau. Šitas kelias juk mūsų, Ir namelis tuojau?.. Mus tėtukas sutinka, Šunė Margis su juo… Kregždės narstys aplinkui, Ir špokai nusijuoks. Ar tikrai, mamutėle? – Netikrai, netikrai… Gęsta nuostabiai tyliai Tolimi vakarai… Šaltas vėjas Uralo Beria dulkėm akis… Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis? Paukštė mažą paukštelį Šildo plunksna švelnia… Šiltą mielą rankelę Spaudžiu savo delne. • Kūrinys parašytas Ufoje, 1942.V.28 • Lyrinis subjektas- ne Tėvynėje eina motina su mažu vaiku į namus, į Ufą, tačiau nori eiti į tikruosius namus, į Palemoną, nes ten yra šuo, tėtis, artimieji: ,,Mus tėtukas sutinka,/ Šunė Margis su juo…” • Kelionės prasmė- sugrįžti į tikruosius namus, ten, kur negalima. • Kuriamos dvi erdvės: svetima ir artima, gimtoji. Svetima erdvė: baltas rūkas, šaltas vėjas, dulkės, šaltis (retoriniai klausimai). Kelionė naktį reiškia šaltį ir ilgesį. Artima erdvė: vaikas drąsina save ir mama, nori pamatyti gimtinės namą, tėtuką. Dauktaškiais išreiškiamas ilgesys. Prisiminimai apie artimus žmones įkvepia ir vaiką, ir motiną keliauti. Motinai atrama yra vaikas, Tėvynės meilė, atsiminimai. • Tema- namų vaizdas, kelionės prasmė, vienatvė, atskirtis. Kokia kelionės prasmė? Suteikia viltis, jaučiamas ilgesys, bet tuo pačiu ir drąsa, ryžtas. Koks gimtinės vaizdas? Šuo, namai, artimieji.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!