Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčia

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (Vytauto Didžiojo) Ši gotikinė bažnyčia pastatyta XV a. pradžioje. Iš pradžių ji buvo bebokštė. Jos pagrindiniame ir abiejuose šoniniuose fasaduose buvo siaurėjantys smailiaarkiai portalai, o presbiterijos rytinėje sienoje – langas. Netinkuotus fasadus puošė baltintos nišos. Manoma, jog XVIa. Pradžioje prie pagrindinio fasado buvo primūrytas bokštas. Bažnyčios pamatai sumūryti iš stambių akmens riedulių. Pastato sienos labai storos: navų dalies – 1,6 m, presbiterijos ir koplyčių – 1,3 m. Jos yra kiautinės konstrukcijos: viduje eilėmis sumūryti lauko akmenys, o išorėje plytos. Taikytas gotikinis plytų rišimo būdas – pakaitomis dėtos ilgainės ir trumpainės plytos. Sienų paviršių puošia juodi plytų galai, daugelyje vietų sudarantys rombinius ornamentus, kai kur – kryžiaus motyvą (šiauriniame fasade suformuoti dideli kryžiai, kurie yra pranciškonų konventualų vienuolijos ženklas. Profiliuotų (figūrinių) plytų negausu, jų profiliai nesudėtingi. Grindys grįstos plytelėmis. Stogas dvišlaitis, dengtas stiegėmis, o piramidinė bokšto smailė – vario skarda. Bažnyčios planas – kryžiaus formos. Reikėtų pabrėžti, jog tai vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bažnyčia, turinti tokio pavidalo planą. Tokia pastato kompozicija neturi analogų nei LDK, nei gretimų šalių teritorijoje. Prie ne visai taisyklingos stačiakampės trinavės halės šonų simetriškai prijungtos dvi koplyčios, o rytinėje pusėje – platesnė ir žemesnė už centrinę navą presbiterija, užbaigta trisiene apside. Vytauto bažnyčia priskiriama prie halinių bažnyčių, nes jos navos yra vienodo aukščio ir sujungtos bendru, kaip jau minėjau dvišlaičiu, stogu. Apie bažnyčios fasadų pirmykštes proporcijas ir formas galima spręsti tik iš dalies. Pakėlus žemės paviršių, fasadai gerokai sužemėjo. Rekonstrukcijų metu iškirstos naujose vietose nišos, pakeistas langų ir kontraforsų aukštis, sunaikinti senieji angokraščiai, užmūryti šoniniai smialiaarkiai portalai. Tačiau išliko pirmykštis vertikalus langų ir laiptuotų kontraforsų ritmas, pabrėžtas dalijimas horizontalėmis, o svarbiausia – senasis pastato tūris. Iš šiaurinio ir pietinio fasadų išsikišę koplyčių tūriai darniai įsilieja į bendrą kompoziciją. Koplyčių fasadai simetriški: simetrijos ašį pabrėžia aukšta niša, smailaarkis langas ir frontonas. Pirmykščiai trikampiai frontonėliai, kurių pėdsakų ir dabar matyti pastogėje virš koplyčių skliautų, buvo žemesni, turėjo nedideles arkines angas. Prie vakarų galo pristatytas monumentalus, darnių proporcijų, 27,9m aukščio bokštas, kuris dominuoja šios bažnyčios architektūroje ir, kurio apačia yra keturkampė, o viršus aštuonkampis. Į viršų jis truputį siaurėja ir užsibaigia 17,8m aukščio piramidine smaile. Įėjimai padaryti iš šiaurinės ir vakarinės bokšto pusės. Jo apačioje yra prieangis, o antrame aukšte – vargonų choras. Šiauriniame kampe prie koplyčios ir presbiterijos prjungta dviaukštė zachristija su įėjimu iš laiko ir laiptinės priestatas (past. 1983m.) Fasaduose palyginti gerai išsilaikiusi pirmykštė gotikinė kompozicija, nors apsauginis pylimas (apsiginti nu potvynių) pakeitė jų proporcijas, daugybės remontų metu buvo užmūryti šoniniai portalai, panaikintas apsidoje buvęs įėjimas į rūsį. Bokštas buvo uždengtas žemu piramidiniu stogeliu, o jo langai perdirbti į smailiaarkius. Šešis bokšto tarpsnius horizontaliai skiria tinkuotos juostos, skaido siauri arkiniai langai ir nišos, kampus žymi lėkštos mentės. Kylant į viršų bokšto sienose mažėja plokštumų, daugėja puošybos elementų. Greta bokšto – aklina, nišomis papuošta vakarinio fasado siena su laiptuotu frontonu. Fasado kampus remia įstrižai pastatyti masyvūs kontraforsai iš trijų stačiakampio skerspjūvio tarpsnių, kurių sienelės papuoštos nišomis. Apatinio tarpsnio sienoje esantis smailiaarkis portalas apjuostas dekoratyvaus profilio angokraščiu. Šoniniuose fasaduose kyšo koplyčios, kurių frontonai paįvairinti stulpeliais ir nišomis. Fasadus juosia kelios ryškios horizontalės: cokolio ir palangių traukos, frizinė juosta, ribojama dviejų, kampu sumūrytų plytų eilių, karnizas. Sienose ritmiškai išdėstyti langai, smailiaarkės ir apskritos nišos, kontraforsai. Apsidoje kontraforsai buvę grakštesni – keturių tarpsnių. Interjere navų ervė kompaktiška: dvi poros lieknų aštuonkampių stulpų, laikančių vientisus, be ramstinių arkų, kryžminius skliautus, skiria siauras šonines navas, nuo plačios centrinės navos. Presbiterija, atskirta smaila triumfo arka, ir koplyčios sudaro atskiras erdves. Pagrindinė interjero puošmena – tai restauruoti presbiterijos ir pietinės koplyčios žvaigždiniai skliautai su netinkuotomis profiliuotų plytų nerviūromis (jos sudaro didelių keturkampių žvaigždžių piešinį). Šiaurinės navos languose esantys dailininko S.Ušinskio vitražai, dailis paveikslų, P. Rimšos sukurtas medalis, žibintai ir šiaurinėje koplyčioje J. Zikarto sukurtas Vaižganto bareljefas yra laikomi Nacionaliniais dailės paminklais. Žvaigždinis presbiterijos skliautas su profiliuotų plytų nerviūromis. Matomas altorius. Pietrytinė pusė Žodynėlis (kai kurios dalys pažymėtos plane ir fotografijose): Niša – įdubimas sienoje. Presbiterija – dvasininkams skirta bažnyčios dalis vidurinės navos gale. Apsidė – pusapvalė arba daugiakampė išsikišusi kulto pastato dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu. Vidinė altorinė pastato dalis. Fasadas – kuri nors viena išorinė pastato pusė; priekinė (paradinė) pastato dalis. Portalas – fasade architektūriškai išskirtas įėjimas į pastatą. Frontonas – trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (kai kada lango, durų) dalis. Kontraforsas – vertikali išsikišusi mūrinės sienos dalis, sutvirtinanti sieną. Savo svoriu priešinasi statinį perdengiančių skliautų skėtimo jėgai. Gotikos architektūroje kontraforsas paprastai atskirtas nuo sienos. Cokolis – apatinė, kiek išsikišusi mūro arba pastato dalis, atitinkanti pamato aukštį, dažniausiai nuo kitos dalies atribota atbraila. Skulptūros paminklo papėdė. Karnizas – S formos architektūrinė detalė: išraita ir astragalas, dažnas atbrailos komponentas. Žvaigždinis skliautas – skliautas, kurio briaunos horizontalioje plokštumoje primena žvaigždės piešinį. Nerviūra – konstrukcinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; išsikišusi profiliuota skliauto briauna, būdinga gotikai. Piliorius – stulpas: masyvi atrama iš tašyto akmens, plytų, betono – remia pastato perdangas, skliautus, kupolą. Literatūros sąrašas Kauno architektūra, Vilnius: Mokslas 1991 http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/28987.html Fotografijos http://www.efoto.lt/files/images/10602/vytauto%20baznycia1.jpg http://y.delfi.lt/norm/10781/198217_YF1mdl.jpeg http://www.efoto.lt/node/313198

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!