Katiliškis. Miškais ateina ruduo

 M. Katiliškis Karo siaubą, dramatiškos kelionės iš namų į ne­žinią patirtį rašytojas fiksavo savo užrašuose, vėliau atskleidė romane „Išėjusiems negrįžti“. Jame vaizduoja tragiškus 1944 m. mėnesius, kai tūks­tančiai lietuvių turėjo palikti gimtuosius namus ir ieškotis prieglaudos svetur. Romano skyrius vienija pasakotojo - išėjusiojo - žvilgsnis. Jis kalba kaip tų įvykių liudininkas ir kartu apmąsto visos tautos liki­mą. „Neprisimenu, kad kada nors būčiau skaičiusi vyriškesnę knygą, — sako literatūros kritikė Elena Bukelienė. — Tas vyriškumas, persmelkęs viską iki mažiausios kūrinio ląstelės, yra toks ryškus ne vien dėl to, kad veikia beveik tik vyrai. Svarbiausia — jie žaidžia vyriškus žaidimus, prieš savo valią į juos įtraukti. Negalėtume pasakyti, kad pasakotojui-herojui karas būtų kas nors protu nesuvokiama. Karais grįsta visa žmonijos istorija, o kovos instinktas visa­da gyvas pačioje vyro prigimtyje. Apkasai, purvas, kraujas, mirtis — remarkiškas objektas, tas pats kaip „Vakarų fronte nieko naujo“. Tačiau M. Katiliškio romane nėra nieko nei remarkiško, nei hemingvėjiško. Tai yra sutryptos Lietuvos sūnaus žvilgsnis į totalitarizmo beprotybę.“ Prarastos tėvynės ir jos žmonių gyvenimo, gam­tos vaizdai yra Katiliškio kūrybos pagrindas. Ne vie­nas mūsų rašytojas klasikas siekė atskleisti žemdir­bio pasaulėjautą, ieškoti tautinės tapatybės ženklų žmogaus būtyje. Prisiminkime Krėvės senuosius skerdžius, kurių nesenstanti patirtis ateina iš tų lai­kų, kurių net žmogaus atmintis nesiekia, arba Vaiž­ganto tautinio charakterio paieškas, jo Mykoliuką ir Severiją - „stiprios gamtos stiprius padarus“, kurių paveikslais rašytojas išreiškė dvasinį lietuvio tipą, iš­skyrė jį kaip ypatingą ir unikalų. Katiliškis tęsia šią tradiciją — vaizduodamas nepriklausomos Lietuvos laikų kaimą, jis tautos išlikimo galimybes sieja su žemdirbio kultūra. Ryškiausiai tai atskleidžiama no­velių romane „Užuovėja“. Veikėjai myli gimtąją žemę ir darbą, mėgsta dainuoti, sekti būtas nebū­tas istorijas, prisimena ir gerbia savo protėvius. Tai prarastos gimtinės ilgesio įkvėptas kūrinys, kuriame prieškario kaimo gyvenimas - darbas, buitis, šven­tės - sureikšmintas, virtęs beveik ritualu. Romane poetizuojama žemdirbio stiprybė, pasitikėjimas sa­vimi, amžinas ir šventas žmogaus ir žemės ryšys. Tačiau, pasak literatūros kritiko Rimvydo Šilbajorio, „būtų labai didelė klaida užsisvajoti lyriškų vaizdų grožybėj ir pradėti galvoti, jog Katiliškio kaimas — tai toks pastoralinis paveiksliukas, kur porceliano pie­menukai gano gryno šilko aveles. Anaiptol - tikro­vė jam turi gaižų skonį, kaip ąžuolo gilė; ten yra ir raumenų skaudėjimas, ir prakaito kvapas, ir paslėpta likimo grasa, alkanu žvilgsniu sekanti žmogų...“ Šit žodžiai apie kitą Katiliškio romaną „Miškais atei­na ruduo“. Šiame kūrinyje, kaip ir „Užuovėjoje“, aiški autoriaus nuostata vaizduoti tarpukario Lietu­vos kaimo gyvenimą: ūkio darbų, gamtos aprašymai sudaro didelę romano dalį. Tačiau šis kūrinys, ne vieno kritiko vadinamas brandžiausiu ir stipriausiu, yra daugiau negu nostalgiška kelionė į praeitį. Šie trys Mariaus Katiliškio romanai, pasak litera­tūros kritikės Violetos Kelertienės, vieno Lietuvos etapo savotiškas metraštis ar kronika. „Užuovėja“ - tai nepriklausoma Lietuva, kuri egzistavo su savo tradicijomis, kaimiško gyvenimo ritualais ir darbais, tai rojaus kampelis. Romane „Miškais ateina ruduo“ rojus išsigimsta: atsiranda žaltys ir gundymas, nuo­dėmė ir nuosmukis. O „Išėjusiems negrįžti“ - tai jau išvarymas iš rojaus ir pragaras, kurį lietuviams išeiviams reiškė Antrasis pasaulinis karas. Šis beveik dantiškas autoriaus užmojis — atbulinis vyksmas iš rojaus į pragarą — pareikalavo visų autoriaus kūry­binių jėgų ir visos jo per gyvenimą sukauptos me­džiagos. Romanas „Miškais ateina ruduo“. Siužeto dviplaniškumas Iš pirmo žvilgsnio romane pasakojama banali meilės istorija. Jaunas miškakirtys Tilius, laikinai parsisamdęs miško darbams, netikėtai sau pačiam pakeičia sprendimą ieškoti geresnės vietos ir tame pačiame kaime, Basiuliškių ūkyje, lieka tarnauti bernu. Ne­atsispyręs šeimininko žmonos Monikos žavesiui ir vilionėms, Tilius palieka jį mylinčią Agnę, atsisako ir nelauktai gautos valdiškos tarnybos. Tačiau Petras Doveika, Monikos vyras, sužinojęs apie žmonos ne­ištikimybę, surezga keršto planą. Intriga kyla iš dviejų meilės trikampių: vyras (Ti­lius) atsiduria tarp dviejų moterų - jaunatviškos, trapios Agnės ir patyrusios, aistringos Monikos, ir moteris (Monika) turi laviruoti tarp dviejų vyrų - teisėto, bet nekenčiamo vyro, turtingo ūkininko Petro Doveikos ir jauno bei geidžiamo samdinio Tiliaus. Veikėjų likimai vaizduojami sodriom detalėm nutapytame kaimo gyvenimo ir gamtos fone, kuris nėra vien tik veiksmo scena. Miško kirtimo epizodai atskleidžia ne tik žmonių susidūrimą su pirkliškomis suktybėmis, bet ir jų svajones, tikėjimą gražesne rytdiena. Gamtos gyvenimas glaudžiai susijęs su žmonių rūpesčiais ir darbais. Pelkės sausinimas, upės Vilkijos kasimas rodo ir žmonių norą prasigyventi, ir kartu visos Lietuvos veržimąsi į naują, geresnį gyvenimą. Pasak Kelertienės, Katiliškis plėtoja paralelę tarp nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gam­tos. Metų laikai pabrėžia gam­tos ir žmogaus gyvenimo kaitą, ir „tame laiko tarpe Virsnės lyg koks mikrokosmas pergyvena tai, kas vyko nepriklausomoje Lietuvoje.“ Nematyta pažanga (kelias, elektra, autobusas) keičia uždaro kaimo gyvenimą, pelkių sausinimo darbai vykdomi tikintis kasti durpes, kurios, pasakotojo žodžiais tariant, „sukurs mūrinę Lietuvą“. Taigi ro­mane išryškėja du siužeto planai: intriguojanti mei­lės istorija ir nepriklausomos Lietuvos ekonominio, socialinio ir dvasinio gyvenimo pasikeitimai. Tad atidžiau pažvelkime į romano tekstą, kartu su pasakotoju persikelkime į nepriklausomos Lietuvos laikų kaimą, įsižiūrėkime į to kaimo žmones, pajuskime jo gamtos alsavimą. Erdvė ir laikas Romano veiksmas trunka apie pusmetį (nuo anks­tyvo pavasario iki rudens pradžios) ir rutuliojasi Aukštaitijos užkampyje, Virsnių kaime, tankių miškų ir pelkių atskirtame nuo pasaulio: „Tarpmiškio sody­bos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate.“ Neseniai nutiestas kelias, kuriuo kartą per dieną nuvažiuoja ir grįžta autobusas, uždarą kaimą bent kiek suartina su miesteliu. Prie kelio, ant kalnelio, svarbiausia visų susitikimo ir ben­dravimo vieta — Gužienės parduotuvė, dažnai virstanti ir smukle. Greta pieninė, nuo kurios matyti turtingas Basiuliškių vienkiemis. Seniau jame gyveno ūkinin­kas Striūna su taikaus būdo žmona ir atstumiančios išvaizdos dukra Zuzana. Dabar Basiuliškėse tvirtai įleidęs šaknis Petras Doveika, prieš keturiasdešimt metų čia atėjęs tarnauti bernu, gudrumu prisivilio­jęs šeimininkų dukterį, paskui, klebonui užtarus, ją vedęs ir paveldėjęs ūkį. Vėliau Doveika iškilo į vals­čiaus viršaičius, o Zuzanai mirus vedė jauną pieni­ninkę Moniką, neseniai gavusią paskyrimą į Virsnes. Kiek atokiau nuo turtais pertekusio Basiuliškių ūkio išsimėčiusios kelios naujakurių sodybos, brūzgynuo­se nuo senų laikų įsikūrusio eigulio namai. Kitame upės krante darbuojasi miško kirtėjai. Romane nuolat pabrėžiamas erdvės uždarumas, ankštumas. Tiliaus „vaikystės pasaulį talpniai, san­dariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“. Moniką nukrečia šiurpas supratus, kad jos galimy­bių riba yra Virsnių kaimo pieninė, o ištekėjusi už Doveikos ji pasijunta tartum už tvoros, tarsi pakliū­va į narvą, „be spragų ir be vartų taisyklingu lanku apjuosusios žemės plotelį“, kuriame „pati stovėjo vidury. Išeiti ji negalėjo“. Basiuliškių ūkis, kur Mo­nika jaučiasi kaip kalėjime, kaimas, kuriame vasarą, pasak jauniausios romano veikėjos Agnės, galima numirti iš nuobodulio, varžo veikėjų prigimtį, ne­leidžia išsiskleisti jų svajonėms. Net veikėjų cha­rakteristikose pabrėžiamas apribojimas, suvaržymas: Tilius primena jauną žirgą, ant kurio kažkas užme­tė sunkius pavalkus; miškakirtį Petrą lyg „būtų kas spaudęs iš viršaus negailestingu, akmeniniu svoriu“. Miško vaizdus galima laikyti kompozicine roma­no jungtimi. Jie iškalbingai pasakoja apie metų laikų kaitą, padeda atskleisti veikėjų charakterius, tampa išraiškinga metafora, kalbančia apie žmogaus dvasios permainas. Kaip sako literatūros kritikė Bukelienė, trys miško naikinimo aprašymai — trys jo kančios eta­pai, liudijantys ir žmonių pasaulio pasikeitimus. Per žiemą iki pavasario mišką niokoja kirtėjai — krauna apsukriems prekeiviams turtus. Miškas pasmerktas, jis „traukėsi nuo upės tokiais plotais, kokius spėda­vo girininkas su gauja eigulių apmatuoti per vasarą, žiemą paguldyti ant šono

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!