Kas gi padėjo tremtiniams išlikti gyviems?

Įvadas Tremtis yra bausmės forma, kai asmuo prievarta iškeldinamas iš savo namų (miesto, valstybės ar šalies) draudžiant sugrįžti arba gresiant įkalinimo ar mirties bausmei grįžimo atveju. Tai viena iš griežčiausių bausmės formų. Tarybų Sąjungoje (Lietuvoje nuo 1941 m.) iki 1953 m. tremtis vartota kaip priemonė susidoroti su politiniais priešininkais ir įvaryti gyventojams baimę. Dabar apie lietuvių tremtį jaunoji karta tik rašo, skaito, diskutuoja, o mūsų senoliai neretai prisiminimais atveria tremties įrėžtą gilią žaizdą atmintyje, kai 1941 m. birželio 14 d. naktį daugybę Lietuvos šeimų buvo masiškai, be daiktų ir maisto, išvežti į Sovietų sąjungos gilumas, kitaip vadinamas Sibiru. Ten ištremtiesiems reikėjo dirbti fiziškai itin sunkius darbus, o prisidedanti nepergeriausia oro temperatūra, maisto trūkumas, siaučiančios ligos bei moralinis spaudimas sudarė labai sunkias sąlygas išgyventi, todėl daug žmonių neišlaikė ir mirė. Šis referatas supažindins su ištremtųjų žmonių kančiomis ir parodys, lietuvių stiprybę bei ištvermę, nes jie ištvėrė ir išgyveno tas siaubingas kančias ir išsaugojo lietuvybę užrašuose ir savo širdyse. 1940 birželio 15 d. „Beprotis būtų tas, kuris galvotų, kad mes kišamės į Lietuvos vidaus reikalus,– pareiškė Tarybų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Molotovas. – Mes tik apsaugosime Lietuvą nuo grobuoniškų kaimynų užmačių.“ Nepraėjo nė puse paros nuo jo ištartų žodžių, o kalėjimai buvo pilni ir kišo vis naujus ir naujus žmones. Vieniems kulka, kitiems kalėjimas ligi galvos, o tretiems „švelninanti bausmė“ – 25 metai kalėti. Bet kalėjimų tiek nebūtų pakakę „sukišti“ ten visą tautą, todėl Tarybų Sąjunga buvo priversta ieškoti kitų bausmės priemonių tramdyti besipriešinančiai lietuvių tautai. Praėjo metai po 1940 m. birželio 15-osios, kuomet tarybinė armija „apsaugojo Lietuvą, Latviją ir Estiją nuo kaimynų kėslų“. Tada prasidėjo antrasis bausmės tarpsnis – tremtis. Šimtai tūkstančių mūsų tautos geriausių sūnų ir dukterų buvo išblaškyti po tundrą, taigą ir karščiu alsuojančias dykumas. Lietuviškos širdys plakė, kai kurios ir užgeso, Krasnojarsko lageriuose, Laptevų jūros salose, Jakutijoje, Altajuje, Kazachstane, Komijoje, Igarkoje, Intoje, Norilske ir kitose Sibiro gilumos vietose. 1945 m. tremta ne tik į Sibirą, bet ir į karštąjį Tadžikistaną. Ten išvežta apie 1000 lietuvių. Ešelonai, kurie turėjo nugabenti tremtinius į vietą, buvo suskirstyti tam tikrais vagonais. Į vienus buvo suvaryti žmonės tiksliai neįvardijus kaltės (daugiausia moterys), tokiems dar pasisekė, nes į kitus vagonus buvo sugrūsti tikri lagerininkai, kuriuos atskirs ir nuveš į „mirties“ lagerius. Kelionės pradžia į svetimus kraštus prasidėjo baisiai. Žmonės išvydę vežamuosius judant iš tėvynės puolė sargybinius, grūdo pro užkaltus mažyčius langelius maistą, drabužius, daiktus, tačiau buvo vis nuvaikomi. Graudesnės situacijos Lietuva dar nematė: verkė visi – nuo mažo iki seno, ištremtieji iš vagonų šaukė, klykė, dejavo... Praradimo skausmas, alkis it troškulys daugybei keleivių net neleido pasiekti kelionės tikslo ir jie mirė dar važiuojant. Pasiekus vietą, žmonės buvo apgyvendinami lageriuose. Tai kvadrato pavidalo žemės sklypas, aptvertas stačių lentų tvora. Viršuje nutiesta spygliuota viela. Iš abiejų tvoros pusių eina du tarpai, kuriuose neaugo jokie augalai. Tie tarpai būdavo vadinami „Mirties zonomis“ todėl, kad ten kaliniams būdavo draudžiama eiti: sargybiniai nušaudavo be perspėjimo. Gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos: sunkus darbas ir kažkas, ko net maistu nebuvo galima pavadinti. Jiems trūko visų sveikam organizmui reikalingų medžiagų. Tremtiniais būdavo rūpinamasi tik tiek, kad jie galėtų dirbti. Sveikas jis – ar ne, nesvarbu, jei tik juda – tai tinkamas darbui. Dėl tokių blogų sąlygų prasidėjo įvairios ligos. Dažniausios buvo nusilpimas, išsekimas, tinimas, dizenterija, pelagra, cinga. Dauguma iš jų buvo mirtinos. Kapinės, jei taip galima vadinti, buvo 2 metrų pločio kanalai, kuriuose ir būdavo suguldomi lavonai be viršutinių rūbų. Kol laidodavo rusai, niekas kapų nežymėdavo. Paskui lietuvių gydytojai knygose registruodavo ir ant kapų smeigdavo lazdeles su numeriais. Gyvuliška? Taip! O juk lietuviai tokie patys žmonės kaip ir rusai. Sunku suprasti tokią antižmogišką toliaranciją. Tik viltis, kad visa tai kadanors baigsis, ir tikėjimas, kad pavyks dar išvysti artimųjų akis, leido lietuviškoms širdims plakti toli nuo savo tėvynės Lietuvos. Lietuviškas žodis taip pat neleido pamiršti tėvynės: Trofimovsko saloje ištremta mokytoja moko vaikus skaityti, įbrėždama apšerkšnijusiame lange eilėraščio posmą; kelios moksleivės, ištremtos 1941 m. į Altajaus kraštą, prirašo septynis sąsiuvinius savo ilgesio ir nerimo eilių; už rankraštinio laikraštėlio „Taiga" išleidimą Irkutsko miškuose buvęs Šiaulių gimnazistas nuteisiamas 25 metams; jau į laisvę išėjusi kalinė vėl pasodinama 3 metams į lagerį už laikraštėlių „Tautos taku", „Žiburėlis tundroje" leidimą (6-9 rankraštiniai egzemplioriai) lagerio zonoje; Intos lageryje 1955 m. buvo sudaryta stambi kalinių ir tremtinių poezijos antologija „Benamiai" (163 kūriniai); tais pačiais metais sutvarkytas ir perrašytas Smilties - S.Vitaitės 37 eilėraščių rinkinys „Noriu gyvenimo dainos"; 1956 m. suredaguota ir 2 egzemplioriais perrašyta nauja antologija „Saulėtekio link", į kurią įėjo 39 eilėraščiai, kritiškai apsvarstyti Intoje susirinkusių literatų, dirbančių anglies kasyklose; iš įvairių lagerių buvo surinkta apie 700 kalinių, partizanų, tremtinių dainų, bet perrašytas rinkinys žuvo kratų metu; Intos lageryje kunigas K.Vasiliauskas 1951 m. paruošė rankraštinį V.Mačernio poezijos rinkinį. Ištremtieji lietuviai rašė įvairius kūrinius ant įvairiausių popierių, cemento maišų skiautelių ar net ant beržo tošies. Kai kuriuos kūrinius vėliau išvydo visas pasaulis. Sibire rašytos A. Dirsytės maldos „Marija, gelbėk mus“, buvo išverstos ir išleistos net dešimčia kalbų. Šios maldos tapo populiariausia lietuvių knyga užsienyje. Lietuvoje ši knygelė išleista tik 2000-aisiais metais. Lagerių imperija ir tremtis pasitiko „liaudies priešus" tokiomis žiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatspindėjo išlikusių atmintyje lietuviškų eilių graudumas. Žmogaus buvimas - paniekintas. Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomi į kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir šunimis, deda posmą prie posmo apie „kruviną delčią" virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris „įšalo amžinam pašale", apie „griaučių kalnus" Šiaurės upių pakrantėse. Mirtis – kone mažiausia kaina už užrašytą lietuviška žodį ir maištą prieš nustatytą tvarką. Dažniausia buvo kankinama, sodinama į kalėjimus, apkraunama penkiskart daugiau darbo prievolės, bet lietuvis yra lietuvis ir jis paklūsta savo kraujo šauksmui ir toliau kuria ir maištauja. Sakysime, kad tai beviltiška, bet ar ne žmogaus prigimtis yra siekti to, kas yra oficialiai uždrausta. Todėl ir šie, tremties nublokšti lietuviai, rašė ir to mokė savo vaikus. Tėvynės ilgesio sukeltos emocijos aiškiai, visu savo patriotizmo gražumu, atsispindėjo kūryboje. Sibire Antanui Dambrauskui Jei čia mirsim, tai mirsim kaip žmonės – gražiai: Už Tėvynę, už tiesą ir laisvę Mūs kelian veidmainiai neužklys, neužeis – Jie kraujo nekalto prilaistė Mes pakelsim kančias, ir kaitras, ir speigus! Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam, Kad išliktų taurus ir garbingas žmogus, Jis, nešiotojas dieviško prado Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės – gražiai, Pavasariui griaudžiant aplinkui Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis... Ir atleisim saviems kaltininkams Antanas Miškinis Garsiausi lietuvių tremties rašytojai: Dalia Grinkevičiūtė, Valentas Ardžiūnas, Leonardas Matuzevičius, Petras Zablockas, Kazys Inčiūra, Antasa Miškinis, Balys Sruoga. Vieni savo išgyvenimus išreiškė proza, kiti – eilėmis. Lietuvių viltis nežuvo ir toliau. Ir pagaliau tėvynainių maldos buvo išklausytos. Netikėta Stalino mirtis 1953 m. kovo 5 d. leido pajusti laisvės kvapą. Bet toli gražu – laisvės teko palaukti ir daug dėl jos pakovoti. Daugumą lagerininkų net vertė pasirašyti pasižadėjimą, kad 5 m. dirbs anglų kasyklose, o tai, savaime suprantama, buvo „galutinis siūlas“ tremtiniams, kurie tiek laiko nematę savo šeimos ir namų. Vieniems nepasisekė, kiti melu, kad nusižudys ir nedirbs, skundais, dėl pasiilgtų artimųjų, gebėjo išsilaisvinti. Po kiek laiko lietuviai pradėjo grįžinėti į tėvynę Lietuvą. Tačiau ir grįžus niekas netylėjo, o priešingai – viešino, pasipiktinimą ir gedulą, negrįžusių draugų ir artimųjų. Lietuvio Algio Vaičiūno eilėraštis, kuriame šitaip nuogastauja: Tad kur tik nebūva lietuviški kaulai... Jų rasi Jakutijos tundroj plačioj, Vorkutoj, Pečioroj, Taišete, Altajuj, O kiek išbarstyta bekraštėj Sibiro taigoj.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!