Kartų santykiai lietuvių literatūroje (kalbėjimas)

Keičiasi amžiai, keičiasi ir žmonės, taip pat stipriai pakito ir kartų santykiai. Vis daugiau išmaniųjų technologijų keičia bendravimą, tikrąjį ryšį. Dažnai ši pažanga ,,atstoja” net artimuosius. Vaikam aplinka tampa nebeįdomi, jie nustoja bendrauti su savo tėvais, seneliais, mieliau pasirenka kompiuterinį žaidimą ar draugą iš socialinių tinklų. Kinta ne tik kartų tarpusavio santykiai, bet ir vertybės. Jų analizavimas literatūroje suteikė rašytojams galimybę parodyti, kaip gali skirtis jaunosios kartos požiūris į senąją kartą, kuri juos užaugino ir supažindino su pasauliu. Intelektualiosios egzistencinius klausimus keliančios poezijos kūrėjas Vytautas Mačernis eilėraščių cikle ,,Vizijos” atskleidžia šiltus jaunosios ir senosios kartos santykius, o štai lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas novelėje ,,Ubagas” parodo tėvo ir sūnaus konfliktiškus santykius.
Šiltus ir artimus jaunosios ir senosios kartos santykius atskleidžia jauniausias literatūros klasikas Vytautas Mačernis eilėraščių cikle ,,Vizijos”. Kaip žinome, poeto giminės teigia, kad motina laukusi dukters, o gimus antram berniukui ,,nusivylusi” ir nelabai Vytuką mylėjusi. Jį daugiausia augino ir globojo senolė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Nuo pat mažens rašytojo santykiai su senole buvo geresni nei su tėvais, taip pat iš jos sulaukdavo daugiau meilės nei iš mamos. Senolės meilė, dvasinis dosnumas ir širdies šviesa Vytautui Mačerniui liko kaip gražiausias vaikystės prisiminimas. Neatsitiktinai senolės paveikslas, jos dvasia yra įsilieję ir į poeto kūrybą. Eilėraščių cikle ,,Vizijos” senolė vaizduojama kaip globėja, saugotoja, dvasios kelionės lėmėja ir vertintoja. Palaimos akimirkomis eilėraščio žmogus dažniausiai regi savo senolę. Ji ne tik globoja, saugo, padeda pažinti pasaulį, bet ir skatina eiti tolyn, žadina troškimą siekti, ieškoti. Susitikimas su senole ir protėviais sukelia palaimos būseną, eilėraščio žmogus jaučiasi dalyvaująs šventose apeigose. Ketvirtosios vizijos pirmoje dalyje prisimenama šviesi vaikystė, praleista su senole, kuri yra šilumos ir gyvybės simbolis. Šalia jos eilėraščio žmogus jaučiasi saugus. Kai jis išgąsdinamas paukščių sparno šešėlio, paguodžia, ramina: ,,Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,/ Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane/ Nuo paukščio,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!