Kanonų teisė

Senojo Testamento kanonas susiformavo ne iš karto. Amžių bėgyje būta nemaža konfliktų tarp pagrindinio žydų kanono Palestinoje ir vad. „graikiškojo“ kanono Aleksandrijoje, kur buvo atliktas ST vertimas ir prijungtos papildomos knygos. Apskritai žydai pripažysta 24 šventąsias knygas. Visa knygų kanonas apėmė kiek Palestinos tiek ir Aleksandrijos tradicijas. Žinoma, kad Aleksandrijos žydai palaikydavo glaudžius ryšius su Palestina ir tikėjimo reikaluose vadovavosi Jeruzalės mokytojų nurodymais.
Naujajame Testamente Jėzus ir mokyniai priima Senąjį Testamentą, kaip paties Dievo žodį. Tokiu būdu patvirtintas ST autoritetas. Truputį kėbliau su kanonu. Apskritai NT naudojama žydų schema; Teisynas – Pranašai – Raštai. Taip pat naudojamos ištraukos iš Septuagintos, nors ir nerandame deuterokanoganiškų citatų. Vis dėlto ir šias knygas imta naudoti apaštalų laikotarpiu.
Naujojo Testamento įkveptųjt knygų vertinimas ir rinkimas susijęs su pagarba apaštalų palikimui. Krikščionys stengėsi įamžinti žydų pavyzdžiu ir savuosius tiesos liudytojus , ypač tuos dokumentus, kurie gimę apaštalų artumoje. Pirmasis autorius mėginęs sudaryti kanoną, deja, buvo eretikas Markionas. Apie 200m. pasirodo garsusis Muratorio kodeksas, kuriame yra gana išsamus NT knygų sąrašas. Visos NT knygos minimos 367 m. Atanazo Velykų rašte. Vakaruose NT kanonas nusistovėjo IV a. pabaigoje – V a. pradžioje.
Pirmaisiais amžiais dar ilgai buvo abejojama dėl atskirų šventųjų knygų kanoniškumo. Bųdavo daug sunkumų nustatyti tikrą jų kilmę ir tikslą. Galėjo būti, kad apaštalų raštai, skirti siauram skaitytojų rateliui, nepasklydo Bažnyčioje ar net žuvo. Nuomonė dėl specialaus apreiškimo, kurios knygos esančios įkvėptos ir privalomos Bažnyčioje, neišlaiko kritikos. Bažnytinė bendruomenė laikė apaštalų raštus turinčius visuotinės reikšmės ir įkvėptais dokumentais. Bažnyčios autoritetai dažnai protardavo tokiai pažiūrai i NT knygas. Suprantama, jog ilgainiui Bažnyčia priėmė autoritetingą sprendimą, kurias knygas iš tiesų laikyti įkvėptomis ir privalomomis. Anot Ranerio, įsitikinusi senovės tikėjimo ir skelbimo normatyviniu charakteriu, Bažnyčia rado pažinimo priemonę, kurias knygas paskelbti įkvėptomis. Tai dokumentai, kuriuose išreikštas ankstyvasis, apaštalinis tikėjimas.
Sužlugus plačiai išsikerojusiai Romos administracijos sistemai, kai kurias valdymo funkcijas perėmė Bažnyčia. Iš...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!