Kairiųjų socialistų idejos

Kairiųjų politinės pažiūros savaime tapatinamos su radikalizmo ir revoliucijos idėjomis. Radikaliu mąstymu ir veikla politikoje vadinamas polinkis į kraštutinumus, kai nevengiama prievartos. Radikaliais galime vadinti ir tokios veiklos tikslus: esamos socialinės tvarkos pakeitimas kita. Tokiais atvejais paprastai vartojama revoliucijos sąvoka. Revoliucijos sąvoka turi būti vartojama tik tada, kai aptartų veiksmų tikslas visiškai performuoti esamą tikrovę. Visi kiti veiksmai apibūdinami kaip radikalūs.
Istorijoje jis reiškėsi dviem pavidalais: kairysis radikalizmas siekė nuversti esamą santvarką, dešinysis bandė išlaikyti senosios tvarkos esmę arba sustiprinti jos pamatus, radikaliai ją pakeisdamas ir suteikdamas jai naujas formas.
Kvietimas siekti radikalių permainų istorijoje paprastai įgydavo vieną iš trijų pavidalų: pirmasis kai kuri nors ideologija šaukdavosi permainų; antrasis kai plačių permainų būtinybė išplaukdavo iš konkrečios ideologijos; trečiasis bandyta kurti visiškai naują tvarką. Visas šias ideologijas turėtume laikyti radikaliomis. Antrajai radikalizmo atmainai atstovauja Europos socialdemokratų programos iki Antrojo pasaulinio karo.
Prieškario Europos socialdemokratų lyderiai atsiribojo nuo 1917 metų socialistinės revoliucijos teorijos. Reziumuodami, pasakysime. Kad kiekvienas revoliucionierius yra radikalas, bet ne kiekvienas radikalas yra kairysis revoliucionierius. Šios sampratos prasmingumą įrodo ne tik dešiniojo radikalizmo , visų pirma fašizmo istoriją.
Kairiųjų sąvoka atsirado Prancūzijos didžiosios revoliucijos dienomis. Kairuoliškais vadinami siekimai prievarta pakeisti esamą padėtį, vadovaujantis neturtingos daugumos interesais. Į pirmąjį planą visuomet iškeliama lygybė. Tik kartu su lygybės idėja laisvės, teisingumo ir gerovės siekiai gali būti laikomi kairuoliškais. Kairiųjų istorija žymiai senesnė už Prancūzijos didžiosios revoliucijos istoriją.
XIX a. pirmosios pusės socializmas, vėliau vadintas utopiniu, aiškiai suformulavo tezę, kad žmonių nelaimių šaltinis yra socialinio ir ekonominio žaidimo taisyklės. Jie siūlė permainų metodus gausybę reformų, kurios turėjo būti vykdomos paternalistiškai, t. y. iš viršaus.
Revoliucinio socializmo šalininkai nematė kito kelio į ateities visuomenę, kaip tik prievartinį esamos tvarkos nuvertimą.
XIX a. aiškiai susiformavo dvi skirtingos socialistų ideologijos atmainos: reformistinė ir revoliucinė. Reformistinio socializmo šalininkams svarbiausias uždavinys buvo kova dėl valstybės gyvenimo demokratizavimo.
Žymiausiu šios strategijos atstovu tapo Ferdinandas Lasalis (Ferdinand Lassalle)....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!