Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje? (Vincas Mykolaitis – Putinas, J. Radvanas)

Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje?

(Vincas Mykolaitis – Putinas, J. Radvanas)

Kiekvienam iš mūsų grėsmę simbolizuoja skirtingi dalykai, todėl mūsų elgesio modelis priklauso, būtent, nuo grėsmės prigimties bei pavidalo. Dažniausiai kritinėse situacijose individas užsidaro savyje ir ieško tam tikro ramybės šaltinio arba sukaupia jėgas ir sugeba pasipriešinti grėsmei. Tačiau kyla klausimas: kaip asmuo turėtų išlaikyti svarbiausias vertybes ir nenužmogėti grėsmės akivaizdoje?

Grėsmės akivaizdoje individas gali pasirinkti lengviausią kelią – vienatvę. Toks asmuo atsiskiria nuo išorinio pasaulio ir stengiasi pats rasti kelią iš labirinto, kaip Tesėjas, nužudęs Minotaurą. Tokiu laikotarpiu žmonėms padeda gamta ir kūryba. Šiais būdais yra ieškoma to identiteto, kuris primena individo kilmę. Na, o radus tai, grįžtama į save. XX a. ispanų tapytojas Pablas Pikasas viename iš savo darbų vaizdavo varganos išvaizdos, liūdno ir kaulėto veido vyrą. Paveikslas kupinas melsvų atspalvių ir melancholijos, tačiau vyro rankose laikoma gitara suteikia viltį tiek jam pačiam, tiek meno smalsuoliams. Literatūroje vienatvės tema yra ypač dažnai sutinkama. Baroko epochos atstovas Sarbievijus rašė, kad vienišas žmogus yra „savęs pilnas“. Tai reiškia, kad tokia asmenybė yra kukli ir stipri. Šios vertybės padeda pasireikšti individualumui, o ir kartu savarankiškumui. Kai asmuo sugeba įminti gyvenimo mįsles pats, jis vadinamas subrendusiu ir gali priimti atitinkamai tikslingus sprendimus grėsmės akivaizdoje. Būtent, tokį veikėją vaizdavo XX a. vidurio rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“. Putinas ir pagrindinis veikėjas Vasaris yra akivaizdžiai panašūs. Kaip Hamletas svarstė būti ar nebūti, taip Liudas Vasaris ir rašytojas svarstė ar jie kunigai, ar poetai. Grėsmė šiuo atveju kilo iš abiejų žmonių vidinio konflikto, kuris tęsėsi iki savotiškos brandos pabaigos. Šis kelias nebuvo lengvas, tačiau kūryba ir gamtos prieglobstis Liudui Vasariui padėjo išgyventi sunkų augimo laikotarpį. Aušrakalnis simbolizuoja ginklą, kuriuo saugojosi Vasaris nuo visuomenės ir pačio savęs, nes nenorėjo būti paguldytas į Prokrusto lovą. Seminarija yra tarsi kalėjimas, kuriame vienintelis išsigelbėjimas minčių srauto sudėjimas į kūrybą arba rašomi ir vis taisomi eilėraščiai, kurie anonimiškai platinami spaudoje. Pagrindinis veikėjas jautėsi saugus, nes jo negalėjo paveikti išoriniai veiksniai. 18 metų intravertas tūnojo savyje, kol pagaliau nusprendė kovoti prieš grėsmę, kuri paveikia individus, verčia bijoti. Tokią situaciją vaizduoja režisierė Laura Kutkaitė spektaklyje „Sirenų tyla“. Etiudas sukasi aplink fizinį ir psichologinį smurtą, patiriamą darbe. Rodoma kaip tai neigiamai veikia asmenis, menininkus ir kokios būna pasekmės. Na, o jos įvairiausios: savižudybė, alkoholizmas, bet pati populiariausia yra vienatvė. Taigi žmogus grėsmės akivaizdoje stipriai išgyvena vienatvės jausmą ir tokiu būdu auga kaip asmenybė bei laukia tinkamo momento stoti į kovą prieš blogį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!