Kaip karo tragedijos atsispindi lietuvių literatūroje?

KAIP KARO TRAGEDIJOS ATSISPINDI LIETUVIŲ LITERATŪROJE?

(Antanas Škėma, Balys Sruoga, Salomėja Nėris)

Antrojo pasaulinio karo metais,atrodė, kad griūva visos ankstesnės įprastinės moralės ir gyvenimo normos, žmogiškumo kategorijos. Šis laikotarpis- ilgas, istoriškai sudėtingas ,permainingas ir skaudžių patirčių atnešęs. Kintantis pasaulis , didėjantis susinaikinimo grėsmė suteikė palankią dirvą skeptiškam požiūriui į civilizacijos ateitį. Pesimistines nuotaikas stiprina žmonių susisvetimėjimas , senojo darnaus pasaulio praradimas, chaotiškumas. Nyksta ne tik ilgą laiką skiepytos humanizmo vertybės, bet ir papraščiausia elgesio logika. Apie įvairius skaudžius išgyvenimus ir asmenines karo patirtis rašė ir lietuvių rašytojai, tokie kaip Salomėja Nėris, Antanas Škėma, Balys Sruoga.

Netekęs galimybės ramiai gyventi savo gimtojoje šalyje su artimaisiais, žmogus jaučiasi nesaugus, nelaimingas. Neretai meniškos sielos žmonės arba, kitaip tariant, poetai, rašytojai ant popieriaus lapo išlieja savo išgyvenimus, rūpesčius ar ramybės neduodančius klausimus. Praėjus tam tikram laikui, tos mintys pasiekia ir skaitytojus. Žinoma , drąsiai teigti, jog visa kūrėjo bijografija ar visas praradimų skausmas tiesiogiai atsispindi kūryboje, negalima , tačiau tam tikros detalės ar motyvai vis viena būna perteikiami. Būtent apie tai rašė ir lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas Antanas Škėma. 1944 metais šis rašytojas išvyko į Vokietiją, o vėliau gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors rašytojas ir darbo kultūrinėje spaudoje, dalyvavo meniniuose sambūriuose, kartu jam teko dirbti ir įvairius nemalonius fizinius darbus. Škėma yra dirbęs fabrike, taip pat ir lifto aptarnautoju. Tradicinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) Škėmos kūryboje pralaimi, jos nepajėgia atlaikyti nuožmios tikrovės smūgių , tačiau blogiui priešpriešinama žmogaus savigarba, solidarumas su kitu kenčiančiu žmogumi , dorovinis ir kūrybinis sąžiningumas , neleidžiantys nutylėti savo patirties, kad ir kokia nemaloni ji būtų. ‚‚Užsimerkti jau per vėlu‘‘ ,- sako vienos Škėmos dramos veikėjas. Antanas Škėma išvykimą iš tėvynės, tėvynės praradimą išgyveno labai skaudžiai, tai matyti ir jo kūryboje. Verta prisiminti Antano Škėmos romaną ‚‚Balta drobulė‘‘ ir giliau pažvelgti į gyvenimo suvokimo problematiką. Jo romane ‚‚Balta drobulė‘‘ atsiskleidžia kone autobiografiškas Antano Škėmos – Garšvos, pagrindinio veikėjo , likimas. Antanas Škėma apmąsto kūrybos, asmenybės bei gyvenimo svetimoje šalyje sąsajas. Romane vaizduojamas lietuvis poetas, kurio būtis, remiantis Jonyno žodžiais , iškyla dabarties žmogaus vidiniu chaotiškumu. Jis nuolat kovoja prieš melą ir dirbtinumą, kuriuos mato ir aplinkoje, ir savyje. Garšva nuolat ieško priemonių, kurios leistų įprasminti savo būtį bei pasipriešinti vienatvei, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo, dalia. Garšvos kaip emigranto dalia nėra maloni. Romane vis atsikartoja prisiminimai iš vaikystės, praleistos tėvynėje, taip galime spręsti apie tėvynės ilgesį, nuojautas, jog pagrindinis veikėjas jaučiasi tarsi išstumtas iš tėvynės ir kartu iš viso pasaulio. Romano ‚‚Balta drobulė‘‘ struktūra suskaidyta kaip ir pagrindinio veikėjo Garšvos psichologinė linija. Svarbu pabrėžti, jog romane gausu tautinių motyvų: tautinė savimonė atskleidžia Garšvos prisiminimuose, apmąstymuose, bandymuose užčiuopti tikrąjį ‚‚aš‘‘. Romano įvykiai vaizduojami nechronologiškai, tai byloja apie suskilusią veikėjo sąmonę. Pagrindinės romano idėjos įgalintos asmeninės Garšvos interpretacijose apie pasaulį bei jo suvokiamą būtį. Taigi šis romanas leidžia geriau pažinti ir Antaną Škėmą, vieną didžiausių novatorių lietuvių literatūroje, bei geriau suvokti jo psichologinį asmenybės portretą, jo ryšį su tėvyne. Skaitydami romaną ‚‚Balta drobulė‘‘ matome, jog gyvenimo trapumas įgalintas veikėjo sąmonėje, tai yra tapę jo psichologijos dalimi. Romane aprašyta scena iš Garšvos vaikystės, kai šis nutaria pasikarti sakydamas ‚‚ Mano mirtis trijų metrų ilgio‘‘. Tačiau pasikarti jam nepavyksta ir jis toliau gyvena su gyvenimo prasmės paieškomis. Romanas simbolizuoja gyvenimo trapumą, beprasmybę, daugiasluoksniškumą ir žmogaus bejėgystę tam pasipriešinti. Taigi, tėvynės praradimas Antanui Škėmai padarė ženklią įtaką, pakreipė jo kūrybą kitu keliu, skatino novatoriškai pažvelgti į literatūrą bei būties išgyvenimus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!