Kaip gyvenimo išbandymai keičia žmogų literatūroje?

Kaip gyvenimo išbandymai keičia žmogų literatūroje?

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ išbandymas aiškinamas kaip rimtas valstybinės santvarkos, žmogaus tvirtumo išmėginimas. Lietuvių literatūroje vaizduojama, kad žmogus patiria didžiulių išbandymų, tačiau ne visus gyvenimo mestus iššūkius jis gali įveikti. XX a. vidurio modernistas Balys Sruoga memuariniame kūrinyje „Dievų miškas“ vaizduoja, kaip tragiški išgyvenimai koncentracijos lageryje pakeičia katorgininko gyvenimo įpročius, o XX a. pirmosios pusės rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šėšėly“ aprašo, kaip keičiasi jauno žmogaus asmenybė beieškant tikrojo gyvenimo kelio.

XX a. pirmosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga memuarų romane ,,Dievų miškas" rašo, kaip jis tiesiogiai patyrė nacių okupacinio rėžimo priespaudą Antrojo pasaulinio karo metais. Rašytojas koncentracijos lageryje dirbdamas raštinėje turėjo išskirtinę prieigą prie slaptų dokumentų. Jis įkalinimo laikotarpiu rinko įrodymus, fiksavo svarbius įvykius, o po to parašė memuarų romaną remdamasis tikrais faktais. Autorius aprašė nežmonišką Štuthofo lagerio tikrovę, kurioje išlikti žmogumi buvo beveik neįmanoma. Apie desperatiškas pastangas gyventi pasakojama lyg stebintis: ,,Numirėlis atkakliai šliaužia, – tarytum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly.” Žmonės gyveno aplinkoje, kurioje buvo žeminami, niekinami, išnaudojami kaip pigi darbo jėga, iš jų buvo tyčiojamasi bei žodis ,,žmogus” apskritai neegzistavo. Net kūrinio pavadinimas „Dievų miškas“ yra dviprasmis. Pirmiausia, tai žiauri, mirtį nešanti vieta, kurioje dievų padėtį užima prižiūrėtojai, turintys visišką teisę su katorgininkais elgtis, kaip nori. Antra vertus, praeityje, prieš lagerio įkūrimą, miške gyveno dievai, kurie rūpinosi ir globojo žmones. Romano pavadinimas ironizuojamas, nes pasikeitė žmonių požiūris į Dievų užimamą poziciją. Apie tai ir kalba Balys Sruoga, lageryje patyręs daugybę išbandymų: ,,Aš peržengiau mirties ir gyvybės slenkstį, pažvelgiau amžinybei į akis.” Sunkiomis lagerio sąlygomis jis stengėsi įveikti gyvenimo skirtus išbandymus ir išlikti savimi. Pavyzdžiui, demonstratyviai nenešiojo kaliniui skirtos kepurės, taip išvengė žmogų žeminančios kasdienybės. Šios totalitarinės sistemos tikslas buvo palaužti žmones ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Sarkastiška ironija ir juodas humoras buvo vieninteliai būdai, leidę minimaliai atsitverti nuo racionalizuotos ir šaltai apgalvotos žmonių naikinimo sistemos. Dvejus metus išgyvenęs nacių lagerio siaubą, Balys Sruoga parodė nepagarbų prižiūrėtojų santykį su mirštančiaisiais ir mirusiaisiais. Išsekę nuo bado, sunkių darbų, ligų Štuthofo kaliniai per keletą mėnesių tapdavo „klipatomis“ – ligotais, beveik nebepaeinančiais žmonėmis: „Slenka jie susikibę kits į kitą, vienas antrą palaikydami.“ Anot pasakotojo, šie žmonės dar neseniai turėjo namus, mylinčius artimuosius, svajonių. Tapę klipatomis, jie prarado ir žmogišką esybę: dairėsi žiūrėdami pamišėlio akimis, klupo ant kelių, vėliau šliaužė tylėdami į patvorį. Jie net nedejavo, tik jų akys ko nors labai ilgėjosi. Bet paniekinti, niekam nereikalingi žmonės nebijo mirti: „Jiems viskas pasauly jau vis tiek pat.“ Taigi, Balys Sruoga kūrinyje parodo, kad dievais pasijautę budeliai arba fiziškai bei dvasiškai palaužti kaliniai nebežiūri į mirtį kaip sakralų, ypatingą būties įvykį, jiems tai tampa kasdienės rutinos dalis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!