Kaip atsitrenkus į absurdo sienas nepražudyti savo sielos?

(Sizifo mitas, „Svetimas“)

Absurdas – tai beprasmiškas, prieštaringas reiškinys, kuris paneigia logiką. Viena iš neatsiejamų žmogaus gyvenimo dalių – tai absurdiška aplinka, kuri neleidžia individui vadovautis tam tikromis visuomenės priimtomis normomis ar standartais. Maištą su absurdiška aplinka atskleidžia XX a. vidurio prancūzų filosofas ir rašytojas, egzistencialistas, Nobelio premijos laureatas Alberas Kamiu romane „Svetimas“. Šis kūrinys iškelia šiuolaikinį žmogų, pasipriešinantį visuomenės nuostatoms, nepaisantį daugumos žmonių priimtų įsitikinimų ir siekiantį teisingumo – būtent toks yra pagrindinis romano veikėjas Merso. Jis tylus, drovus, šaltas, uždaras, svetimas ir abejingas aplinkiniams. Merso savo kitoniškumu demaskuoja veidmainišką visuomenę: visada sako tai, ką galvoja, nesilaiko tam tikrų normų ar etiketo – per savo motinos laidotuves prie jos kapo geria kavą, rūko cigaretę bei nenori, jog būtų atidengtas jos karstas. Tokiu šaltumu Merso sukrečia ir Mari – jautrią, pozityvią, menišką ir impulsyvią merginą, su kuria linksminasi paplūdimy jau kitą dieną po motinos laidotuvių. Merso į Mari pasiūlymą susitikuoti atsako taip pat abejingai: „<...> man vis tiek <...>.“ Merso neįdomi aplinkinių nuomonė – jam svarbiausia sakyti tiesą. Kaimyno Reimono paklaustas, ar gali atkeršyti ir parašyti laišką Reimoną išdavusiai meilužei, Merso sutinka, mat jam „vis tiek“. Atsidėkodamas Reimonas jį ir Mari pakviečia savaitgaliui prie jūros pas jo draugą. Išėję pasivaikščioti, Reimonas, Merso ir vilos šeimininkas sutinka arabus, tačiau vienas iš jų – Reimono meilužės brolis, kurį vėliau nušauna Merso, apspigintas saulės spindulių (taip baigiama pirmoji kūrinio dalis.) Antroji romano dalis vaizduoja Merso, laukiantį teismo nuosprendžio kalėjime. Jis kaltinamas ne žmogžudyste, tačiau savo abejingumu motinai: „Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves.“ Nepaisydamas kaltinimų, jog Merso svetimi moraliniai principai, jis neišsižada savo tiesos, nemeluoja apie tai, kas jam abejinga. Merso pasipriešina advokato žodžiams apie jį, kaip apie dorą, tvarkingą, atsidavusį, jautrų žmogų, sakydamas, jog iš tikrųjų nesigailėjęs dėl motinos mirties. Jis suvokia mirtį, tačiau laikosi savo įsitikinimų. Panašiai maištaujantis žmogus vaizduojamas ir Kamiu filosofinėje esė „Sizifo mitas“. Joje atskleidžiamas graikų mitologijos veikėjas, Korinto karalius Sizifas, kuris išduoda dievų paslaptis ir už tai sulaukia atpildo – ridena į kalną akmenį, kuris nuolat nusirinta žemyn. Ši bausmė – nesibaigiantis Sizifo darbas – absurdu tapusi aplinka, kuriai mitologinis veikėjas priešinasi: nuolat ridendamas akmenį, jis pranoksta savo lemtį. Sizifas tiki, jog anksčiau ar vėliau užridens akmenį į kalną, todėl yra laimingas. Jis įkūnija išdidaus ir stipraus žmogaus likimą, kuris suvokia savo gyvenimo beprasmybę, bet yra pasiryžęs ją ištverti. Taigi, norėdamas išsaugoti savo sielą absurdiškoje aplinkoje, žmogus turi laikytis įsitikinimų, kurie neleidžia užgožti jo esybės, siekti užsibrėžto tikslo bei pasipriešinti visuomenės priimtoms normoms.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!