Kaip atsitrenkus į absurdo sieną, nepražudyti savo sielos?

Kaip atsitrenkus į absurdo sieną, nepražudyti savo sielos? (kodėl absurdo siena gali pražudyti sielą?)

Individas gyvendamas absurdiškoje aplinkoje turi išmokti nepražūti, ir sugyventi su mintimi, kad gyvenimas yra beprasmiškas. "Gyvenimas yra absurdiškas ir beprasmiškas, ir mūsų užduotis yra su tuo susitaikyti ir kurti savo prasmes, nepaisant viso absurdo." teigė čekų prozininkas Milanas Kundera. Stovint ant absurdo slenksčio, kur gyvenimo prasmė atrodo paslaptinga ir beprasmiška, yra svarbu išsaugoti savo sielos sveikatą ir ieškoti būdų surasti ramybę. Pirmas žingsnis gali būti sąmoningas priėmimas – suvokimas, kad absurdo sąlyga yra realybė, bet tai nereiškia, jog visas gyvenimas neturi jokios prasmės. Svarbu leisti sau atrasti malonumą ir džiaugtis mažomis gyvenimo akimirkomis. Panašias situacija galime pastebėti Albero Kamių romane „Svetimas“. Alberas Kamiu – prancūzų rašytojas, eseistas, dramaturgas, Nobelio premijos laureatas. Vienas svarbiausių modernių mąstytojų. Kamiu siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, klaidyti iliuzijas, bet ir neprarasti humanistinio tikėjimo. Romanas „Svetimas“ tai, ko gero, visiems geriausiai žinomas Albero Kamiu kūrinys. Jame daug absurdo, žmogaus vidinių jausmų aptarimo. Kūrinio veiksmo laikas yra abstraktus, o kūrinio erdvė tikroviška, todėl lengva įsivaizduoti visus įvykius. Pagrindinis veikėjas Merso nepritampa susvetimėjusioje visuomenėje. Jis elgiasi taip kaip jam atrodo teisinga, išreiškia savo jausmus kitaip, nei kiti. Tai nulemia, kad jis yra nubaudžiamas ne arabo nužudymu, bet už savo kitoniškumą, už tai, kad neverkė per mamos laidotuves, už tai, kad viskas buvo nesvarbu, ir tai neturėjo prasmės: „Man buvo vis tiek <...>“. Tai galime įžvelgti ir Albero Kamių esė „Sizifo mitas“. Korinto mieste gyvenantis, lengvabūdiško elgesio su dievais Sizifas, už nusikaltimus baudžiamas priverstiniu darbu, kasdien turi ridenti akmenį į kalno viršūnę, bet kiekvieną kartą, pasiekęs viršūnę, akmuo vėl slysta žemyn. Tai nesibaigiantis procesas, nesiliaujantis darbas, kuriame nėra tikro tikslo ar prasmės. Kamių naudoja Sizifo mitą kaip metaforą žmogaus gyvenimo absurdiškumui. Tačiau šioje esė Sizifas turi viltį, kad kada nors ta akmenį užridens į viršūnę, taip priešindamasis gyvenimo absurdui bei neprarasdamas savo žmogiškumo. Taigi Alberas Kamiu iki šiol populiarus ir vertinamas visame pasaulyje ne tik dėl literatūrinės kurybos, bet ir dėl autentiško kalbėjimo, teigia, kad žmonės gali atsirinkti, kaip atsakyti į absurdo sąlygą. Jie gali pasiduoti beviltiškumui arba priimti absurdo iššūkį ir kurti savo prasmę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!