Ką reiškia būti nereikalingam? Kaip gyventi be namų ir artimųjų?

Ką reiškia būti nereikalingam? Kaip gyventi be namų ir artimųjų? Neskubėkite knygos bausti vien už tai, kad ji turi keistoką pavadinimą. Pasaulyje begalė žmonių keistais vardais, augalų keistais lapais ir šunų keistomis uodegomis. Ir visi jie gyvena, o kai kurie – net laimingi. Ši knyga viskuo – savo viršeliu, nugarėle, puslapiais, raidėmis ir, žinoma, pavadinimu – rodo tai, ką ji norėjo papasakoti nuo tos minutės, kai pamatęs pirmąjį nuomšiką sėdau jos rašyti. Berašant keistasis pavadinimas prilipo prie viršelio, o kai kurių raidžių dažai įsigraužė net į paskutinį puslapį. Taigi keistojo pavadinimo negalėjau nepalikti. Juolab kad mačiau, jog knygai jis patiko. Tikiuosi, patiks ir jums. Nebijokite. Apie tai, kas tie nuomšikai, sužinosite jau pirmuosiuose knygos puslapiuose. Gendrutis Morkūnas • G.Morkūno kūryboje ryškūs nereikalingo vaiko motyvai, keliamos opios socialinės problemos: patyčios mokykloje, gyvenimas vaikų namuose ir suaugusiųjų smurtas prieš vaikus. • „Apie savo tėvus nežinau nieko. <...> aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į šį pasaulį atnešė benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių. Turime jaustis kaip plaktukai ar karučiai.“ • „Vieni suaugusieji mano, kad vaikus reikia mušti už neišmoktas pamokas, kiti – už garsiai pasakytą žodį, treti – už tai, jog vaikas nori to, ko nenori suaugusieji." • Morkūno knygų pasakotojas išreiškia aiškų neigiamą požiūrį į prastą tėvų elgesį su vaikais, todėl toks kalbėjimas, nors ir rašoma vaikams, orientuotas į suaugusiuosius. ,,Iš nuomšiko gyvenimo“ - tai istorija apie vaikus, gyvenančius ypatinguose Namuose. Namuose, kuriuose visi gyventojai dirba: „Kiekvieno darbai – pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą“, o Nuomšikų pravardė, kurią jie nešioja – sugalvota Mokinių, kuriuos pastarieji vadina sūneliais ir dukrelėmis, šie juos pravardžiuoja taip dėl jų nuomos, mat įvairiems darbams juos gali išsinuomoti kas tik panorėjęs. Būti Nuomšiku nėra lengva. Jų gyvenimą reglamentuoja įvairios taisyklės ir draudimai: „Negalima be priežasties verkti. Draudžiama iš Namų nešti maistą. Neleidžiama klausinėti. Iš Darbų Skirstytojo gavęs darbą, privalai nusišypsoti. Šiukštu neprisiliesk prie jokios Auklėtojos. Prie Seselės liestis galima tik jai leidus ir tik prie rankų. Pažeidęs bent menkiausią iš Namų taisyklių, atsidursi Auklėjamojoje salėje.“ Norint išlikti bei būti išgirstam, turi keiktis, nes be to neįmanoma – „Jeigu nori, kad tave išgirstų, turi keiktis. Laimi tas, kuris moka daugiau keiksmažodžių. Už tai mūsų nebara Auklėtojos, tyli ir Vaikų Globėja. O Darbų Skirstytojas mums keikiantis net trina rankas. Jis pats – tikras keiksmažodžių meistras. Tiesa, rankas jis trina nepastebimai.“ Kažkokie eksperimentiniai Namai, nuomšikais vadinami našlaičiai, išnuomojami visokiems darbams. O netrukus, po visų neįtikėtinų, nepaprastų istorijų, pradeda ryškėti pats tikriausias, realiausias šiandieninis gyvenimas. Su visomis problemomis ir rūpesčiais. Kokia Auklėjamosios salės paskirtis? Kaip auklėjami nusižengę vaikai? Įvertinkite, ar toks elgesys su vaikais tinkamas? Nusakykite, kas ištinka atgailaujančius vaikus? Groteskas - savotiškas literatūros ir meno stilius, vaizdavimo būdas: žmogus arba jo gyvenimas piešiamas sutirštintomis komiškomis spalvomis, jame pinasi gyvenimo tikrovė su neįmanomais dalykais, tragiški elementai su komiškais, deriniai to, kas gražu ir kas bjauru, juokinga ir baisu, sarkazmas su nekaltu humoru. Tarsi visų Nuomšikų vardu, šią istoriją pasakoja vienas berniukas, per kelias dienas pakeitęs ne tik savo, bet ir jį išsinuomojusios moters gyvenimą. Papasakota istorija aktuali ir skaudi: vilties netekusi, išsiskyrusi moteris, pagrobia savo vaiką iš buvusio sutuoktinio ir palieka jį prižiūrėti berniukui iš ypatingų Namų. Prisaikdina jį prižiūrėti mažąjį Jaunutį (moters sūnų), o pati dingsta kelioms dienoms. Į namus besiveržiant Vaikų Teisių Apsaugos darbuotojoms bei policininkams, Nuomšikas ir Jaunutis pabėga. Nuomšikas įsitikinęs, kad taip ne tik išgelbės Jaunutį nuo teisėsaugos pareigūnų, o ir padės jo mamai. Vaikai čia lyg daiktai, kuriais manipuliuoja suaugusieji, šventai įsitikinę, jog taip geriau jiems – vaikams, nors ir neatsižvelgia į jų jausmus ir norus. Paradoksas šioje istorijoje kad Nuomšikas - vaikas, kuris nežino, ką reiškia turėti savus namus, pasiryžta išgelbėti berniuką, kad šis ne tik nepapultų į ypatingus Namus, bet ir neprarastų savų. Jaunučio mama ilgai žvelgia į mane ir sako: – Neapsirikau tave išsinuomodama. Ūmai pasidaro pikta. Pasirodo, aš taip ir lieku nuomšikas. Ko gera, toks liksiu visą gyvenimą. Atsisėdu ant Jaunučio lovos, ilgai žiūriu jo mamai į veidą ir atkertu: – Tik nereikia. Pats žinau, koks aš nuomšikas. – Nuomšikas? – nustemba ji. – O kas tai? – Aš, – sakau dar pikčiau. – Kasparas. Julius. Linas. Žmogėdra. Seilius. Bimbalas. Kriaušė, – vardais ir pavardėmis imu vardyti visus. – Mes visi. – Tada ir aš, – tyliai prataria Jaunučio mama. – Mes visi nuomšikai. Mus visus kas nors nuomojasi. Ir mumis naudojasi. Ilgai mąsčiau, ką Jaunučio mama turėjo galvoje, sakydama, kad visi žmonės yra nuomšikai. Viską supratau prisiminęs gauruočių ir jo draugus. Juk ten jie gyvena ne savo noru. Ne savo noru miega skarmaluose, valgo nežinia ką, kiekvieną dieną kartu su tūkstančiais šlykščių paukščių rausiasi šlykščiose šiukšlėse. Tuos žmones ten kažkas nuvarė, o dabar žiūri, kaip jie miega, valgo ir kapstosi. Žiūri ir šaiposi. Lygiai kaip tie praeiviai, fotografuojantys nuomšikus, kurie valo nuo automobilių sniegą. Tie žmonės labai mėgsta fotografuoti, tačiau neturi ko, tad ir priversti įamžinti apsisnarglėjusius nuomšikus. Ir nuteistų vaikų surinkėjai yra nuomšikai. Prisimenu, kokiais balsais tada už Jaunučio mamos buto durų kalbėjo Jaunučio atėjusios moterys. Lygiai kaip mūsų nuomšikai, prikelti anksti rytą valyti apšalusių automobilių. Ir vienų, ir kitų balsuose buvo girdėti baisus baisus nenoras daryti tai, ką jie turi daryti: vieni – gaudyti vaikus, kiti – eiti į šaltą lauką. Ir mus gaudęs policininkas – nuomšikas. Jis mus gaudė tarsi per prievartą, nenorėdamas pagauti. Jei būtų norėjęs, tikrai būtų sučiupęs. Nuomšikas ir mūsų Direktorius, ir Darbų Skirstytojas, ir Vaikų Globėja, Nuomšikai visi tie vyrai, paslapčia atvažiuojantys į Namus ir išsivežantys jų gyventojus. Nuomšikas ir tas, kurio automobilyje išpyliau konjaką. Nuomšikai net krepšininkai ir futbolininkai – radijas dažnai sako, kad koks nors klubas išsinuomojo kokį nors sportininką. Įdomu, kas geriausių krepšininkų darbų skirstytojai? Visi nuomšikai. Visi! G. Morkūno apysakos „Iš nuomšiko gyvenimo“ pabaigoje pagrindinis veikėjas, daug skriaudų ir neteisybės patyręs vaikų namų auklėtinis, mąsto apie žmones, kurie yra nuomšikai (įrankiai, daiktai kitų rankose), ne patys kuriantys savo gyvenimą. Nuomšikais gali būti ir tėvai bei kiti suaugusieji. Kokias aktualias šių dienų problemas šioje apysakoje sprendžia G.Morkūnas? Ką svarbaus ši apysaka atskleidžia skaitytojams? Pagrindinė mintis?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!