K. Donelaitis "Metai" - ištraukų interpretacijos

 K. Donelaitis – lietuvių literatūros klasikas. Geriausiai žinomas kaip epinės poemos „Metai” autorius. Poema buvo rašoma apie 1760 – 1770 metus, tačiau pirmą kartą publikuota tik 1818 metais L. Rėzos pagalba. Ji aprėpia keturis metų laikus. „Metuose” vaizduojamas būrų gyvenimas, jų buitis ir kasdienybė. Jų gyvenimas cikliškas. Pavasarį jie laukia atgimstančios gamtos, pradeda ruošti žemę sėjai, vasarą sunkiai dirba, rudenį surenka visas savo užaugintas gėrybes, o žiemą apmąsto savo rūpesčius ir vėl ruošiasi naujam metų ciklui bei naujų darbų pradžiai. Šiuo savo kūriniu K. Donelaitis stengėsi kitiems įdiegti darbštumą, meilę sąžiningai atliekamam darbui ir tausojimą gėrybių, kurias žmogus taip sunkiai pelno. „Metuose” galime įžvelgti ne vieną tematiką, tačiau labiausiai akcentuojama darbo ir darbštumo tema. Tai matome jau vien iš kūrinio dalių pavadinimų : „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudenio gėrybės”, „Žiemos rūpesčiai”. Viena iš pagrindinių žmogaus dorybių yra darbštumas, viena iš didžiausių ydų – tingėjimas. Lietuvių tauta jau nuo senų senovės yra žinoma kaip viena iš darbingiausių , turinti savo kultūrą ir savo tradicijas, kurias tausoja ir saugoja. Geriausiai tautos tradicijas atskleidžia ir išsaugoja paprasto, kaimo žmogaus gyvenimas. Būtent todėl autorius ir pasirinko būrus ir jų kasdienybę. „Metuose” visi darbo vaizdai yra vaizduojami labai tikroviškai, tarsi juos kas ne tik stebėtų iš šalies, bet ir pats dirbtų kartu su būrais. „Pavasario linksmybėse” aprašoma bundanti gamta iš po žiemos rūpesčių ir sąstingio. Gamta busdama ragina būrus taip pat ruoštis prasidedantiems jų sunkiems darbams: „Ant žiemos smarkums su šalčiais vėl pasibaidė, Ir ilgų nakčių tamsybės jau nusitrumpin, Vei, saulelė, tik žiūrėk, atkopdama greitai, Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis; Vei! Ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę Uostysim ir garbinsim pavasarį margą. Bet ir jūs, darbai, mus vėl užniksite dovyt, Kad turėsim su vargais į baudžiavą trauktis. Ak, kiek triūso reiks, ik į skūnes sugabensim, Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego, Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šiupinį virsim.” Taip būrai kalba sulaukę pavasario. Jie džiaugiasi, kad galės vėl pradėti savo įprastus darbus, be kurių jie ir nemokėtų gyventi, nes taip juos mokė ir augino tėvai: „Vaikai! Šiukštu jums naujus niekus pramanyti. Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų, gyvenom. Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus” Tačiau su atėjusiu pavasariu būrai sulaukia ne tik naujo darbymečio, bet ir varginančio, nemalonaus baudžiavos ėjimo. Jie privalo tarnauti ponams ir uždirbti jiems duoną, o už tai patys gaudami tik nuovargį, blogą elgesį ir skausmingus smūgius. Baudžiauninkai dirbdami ponams neskuba eiti į laukus, dažniau poilsiauja, kalbasi, taip parodydami priešišką nusistatymą prieš lažo ėjimą ir ponus. Dirbdami sau jie džiaugiasi ir miegaujasi darbu. Poemoje vaizduojamas ne vieno žmogaus individualus darbas, o visos visuomenės bendras darbas. Niekur nematome vaizdo, kad kur dirbtų vienas žmogus. Visuomenė vieningai susitelkia darbui. „ Pavasario linksmybėse” nėra labai daug konkrečių darbo vaizdų. Čia daugiausiai yra raginimų ruošti savo įrankius ir nusiteikti darbui: „Taigi nutverk iš naujo vėl dėl ėdesių darbus Ir pelnykis ką sukriai dėl rudenio rudo. Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori; Juk neprivalo ji tau duot, negavusi nieko. Usnys, dilgėlės ir brantai su sanevadais Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos; Ale grūdelis gers nesiranda, kad nepasėji. Tu tik vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji, O burokų bei lapienės niekini garbę. Todėl tu kasmets, supliurpęs visą zopostą, Blogs ir pusgyvis velkies į baudžiavą mielą. Eik žioply! Eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą.” Kaip žinome poemos autorius buvo kunigas, todėl nieko stebėtina, kad raginimai ir pamokymai iš tiesų skamba lyg pamokslas bažnyčioje. Kiekvieno kunigo pareiga pamokyti ir patarti kaip žmonės turi elgtis, kaip saugoti savo tradicijas ir vertybes. Donelaičiui rūpėjo lietuvybės, visuomenės vertybių išsaugojimas. O darbas ir darbštumas yra didžiausia etinė vertybė. Todėl darbas sau ir žmogaus darbštumas yra labai vertinamas, o tingėjimas ir savo būsto neprižiūrėjimas smerkiamas. Didžiausi tinginiai poemoje vaizduojami ponai, kurie nieko nedirba, o tik verčia dirbt už juos vargšus baudžiauninkus. Dėl tinginystės ponus puola visos ligos, tai tarsi bausmė jiems už tai, kad nieko neveikia, o tik vadovauja: „Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra piaujas, O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia. Ai! Dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos? Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka? Todėl, kad jie, būriškus išjuokdami darbus, Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis; O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai, Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisiurbę, Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.” Antroji „Metų” dalis „Vasaros darbai” išsiskiria iš visos poemos darbų gausa. Vasaros laikotarpis būrams yra sunkiausias, nes šiltuoju metų laiku jiems tenka daugiausia darbų atlikti. Šioje dalyje darbą ir jo atlikimą matome dvejopą. Vienaip darbas vaizduojamas baudžiavoj ir kitaip jį regime dirbant savo sklypuose ir namie. Geriausias pavyzdys šioje dalyje, kaip baudžiauninkas atlieka darbą laže, yra mėšlavežis pas poną. Jis pavaizduotas net gi šiek tiek pajuokiant, pašiepiant: „O kaip jau pasakyta buvo prašvitus, Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko. Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę Nešdams ir besiskubindams tik bėga tik bėga. Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs, O Merčiuks, ratelius taipjau naujus užsimovęs, Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė; O bernai visi, naujas vyžas nusipynę Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę, Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami, šoko. Tai iš ties dyvai, nes taip nedarydavo būrai. Sako juk visur, kad burs į baudžiavą slenka Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint, Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų. ” Atrodo, kad būras per prievartą varomas dirti, turėtų vengti lažo, nesiskubinti ir tuo labiau nesiruošti tokiam darbui naujų įrankių, vyžų ir autų. O čia regime, kad baudžiauninkai tarsi su malonumu ir to darbo laukdami lekia dirbti. Tokiu mėšlavežio vaizdavimu autorius norėjo parodyti baudžiauninkų nusistatymą prieš ponus ir darbą jiems. Eidami į lažą baudžiauninkai neskubėdavo, kalbėdavosi, ilsėdavosi ir rūkydavo tuo metu, kai reikėdavo dirbti. Už tai juos ponai bardavo ir mušdavo. Dirbdami saulėje jiems neduodavo nei valgyti , nei gerti: „Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs Ir ištroškęs, jau malkelio gert užsigeidžia. O ką gers, kad skinkio jam nei viens nepasiūlo? Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį nušokęs, Ištisas ir didiai dūsaudams, vandenį laką, Kur vabalai visoki su varlėms šokinėja; O štai Diksas dar su lazda muša nabagą.” Čia regime, kad būrams vandenį ne geria, o laka iš klano, kuriame varlės su vabalais. Taip parodomas darbo sunkumas laže ir žmogaus sumenkinimas. Baudžiauninkas už savo sunkų darbą gauna tik palakti vandens iš pelkės kartu su gyvūnėliais. Taip parodomas ponų žiaurumas, nežmogiškumas. Geriausias pavyzdys, kaip būrai dirba sau, yra šienapjūtė. Ji poemoje pavaizduota gražiausiai. Galime stebėti, kaip būrai visi kartu gražiai ir vieningai dirba: „ Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo, Ir visur rėksmai „šok, kirsk, grėbk, krauk” pasidarė. Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo, Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės. Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs, Kardus ir šokles į margas nunešė pievas. Štai tuojaus išsišiepusi giltinė smaugė Ir visoms lankelėms raudą didę padarė, Nes dar daug žiedų vos žydėti pradėjo Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė. Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė, O kiti jau žiloms barzdoms svyrinėjo. Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą, Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas; Tik Laučiūno vieno dar nekrutino sklypą.” Šienapjūtė stebima tarsi iš viršaus. Regime, kaip visi kartu ir seni ir jauni , ir netgi kūdikiai žaisdami šalia, susitelkę vienam bendram darbui dirba išsijuosę laukuose. Bendrai dirbdami ir siekdami vieno tikslo jie greitai ištuštino pievas. Kartu su visais būrais pievose regime dirbančią ir giltinę, kuri savo dalgiu pjauna net ir vos pradedančią žydėti žiedą ir jau senesnį žolės daigą. Šią giltinę galėtume susieti ir su žmogaus gyvenimu. Atėjusi mirtis taip pat nežiūri ar esi senelis su žila barzda ar ką tik gimęs kūdikis. Žmogaus likimas toks pat kaip ir gamtos. Anksčiau ar vėliau viskam ateina pabaiga. Būrai bendrai dirbdami parodo, koks svarbus jiems yra darbas, kurio dėka jie gyvena ir užsidirba sau duoną. Darbas – išsilaikymo ir pragyvenimo šaltinis. Būrams laisvas darbas didžiausia vertybė, kurią jie turi ir bando išsaugoti, sąmoningai priešindamiesi baudžiavai ir blogiau dirbdami ponams. Kiekvienas, kuris nesiskubina nusiimti savo derliaus, poemoje yra peikiamas ir gėdijamas. Svarbiausia kiekvienam būrui yra skubėti ir suspėti susirinkti visą savo derlių, kad po to turėtų kuo maitintis : „Bėkim ir skubinkimės greiti suvalyt vasaroją. Ant jau baltuoja laukai ir vasara baigias, O vasarojas mus dalgius vėl ragina provyt. Pupos pernokusios, o žirniai jau susiraukia, Ir iš ankščių jų byrėt jau pradeda vaisius. Ar ne grieks, žmogau! Kad dievo tos dovanėlės, Dėl kurių besidovydams taip daug triūsinėjai, Argi ne grieks, kad jos ant lauko tur išsigvilgyt! O kas bus iš mūsų, kad, neturėdami žirnių, Žiemą su vaikais užsigeisim šiupinio valgyt?” Šienapjūtė ir mėšlavežis nuo senovės žinomi kaip vyriški darbai. Tačiau ir moterys turi ir atlieka savo darbus lygiai taip pat, kaip ir vyrai. Poemoje labai gražiai vaizduojamas ir moterų darbas. Jos žiema verpia ir audžia, pavasarį ruošiasi daržų sėjai, vasarą padeda šienauja, renka derlių, pjauna linus, riešutauja, grybauja, ruošia vaišes: „ Tik dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius, Ir baisu klausyt , kad bobos tarškina puodus. Gryta su Pime kampuoto titnago ieško, O Selmykė sau iš autų urvelį svilin. Bet Patrynė su Berge skauradą šiūruoja Ir, kad daug ugnies ben veik po katilu degtų, Su pilvotais rūbais vis į kaminą pučia.” Ne tik vyrai ir moterys savo prakaitu ir juodu darbu užsidirba sau duonos kąsnį ir vandens gurkšnį. Bet ir kiekvienas mažas padarėlis savo pastangomis turi pelnytis sau maisto. „Metuose” labai gražiai parodoma, kad ir gyvūnas turi dirbti ir užsidirbti pašarą, o ne veltui būti išlaikomas savo šeimininko. Tai puikiai matoma iš aprašymo , kaip turima elgtis su jaučiu: „Tverk prie ragų, kišk į kulboką tinginį žalį, Bausk jį, kad klausyt nenorės ir tau pasipriešins. Tur klausyt, juk tam, jisai tavo pašarą kramtė Ir ištroškęs iš tavo prūdo vandenį gėrė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!