K. Donelaičio "Metų" būrai. Autoriaus skirstymas į "viežlybuosius" ir "neviežlybuosius"

Donelaičio “Metai” – nepaprastas ir reikšmingas lietuvių literatūros faktas. Tai pirmas tokio masto, lygio bei žanro kūrinys mūsų literatūros istorijoje, turėjęs žymią reikšmę netgi Europos literatūros istorijoje.
K. Donelaitis gyveno ir kūrė baudžiaviniais laikais – XVIII amžiuje. Būrai – tai baudžiauninkai. Jie, regis, nelaisvi žmonės, tačiau ir tarp jų gausu įvairiausių personažų. Šiuos charakterius autorius ir aprašo savo poemoje “Metai”.
Autorius su meile aprašo savo herojus – pirmiausia būrus. Į pagrindinį planą čia iškyla objektyvūs veikėjai. Ir ne kažkokių abstrakčių visuomenės veikėjų prasme, o kaip gyvi, individualizuoti personažai. Daugiau ar mažiau čia veikia ir būrai Enskys, Dočys, Krizas, Plaučiūnas bei daugelis kitų.
Donelaitis neišvengė veikėjų epizodiškumo ir schematiškumo. Kai kurie “Metų” veikėjai pasirodo su vienu ar kitu charakterio bruožu. Pgal tas individualias savybes K.Donelaitis būrus skirsto į “viežlybuosius” ir “neviežlybuosius”. “Viežlybas”, Donelaičio epochos kalba reiškia: mandagus, garbingas, taurus. “Neviežlybas” – priešingai. Tai apsileidęs, nesąžiningas, netvarkingas žmogus. Pavyzdžiui, apsileidę ir nevalyvi yra Slunkius ir Pelėda. Tuo tarpu dorai gyvena pamaldūs “viežlybieji” būrai Selmas ir Laurus.
Charakterių kūrimo atžvilgiu verta plačiau panagrinėti Pričkų – “viežlybąjį” kaimo seniūną. Aprašomuoju metu Pričkus – senas, žilas kaimo seniūnas, senąja kalba – šaltyšius. Jis pirmininkauja krivūlėms, sveikina būrus su darbų pradžia ir varo juos į baudžiavą. Moko juos ir bara, kai reikia. Pričkus pasirodo kaip kupinas ūkinio patyrimo ir išminties būrų švietėjas. Pavasario krivūlėjė jis moko būrus tausoti darbinius jaučius, rūpesstingai užarti laukus, taupyti maisto atsargas. Visi “viežlybieji” jo klauso.
Pričkus tvirtai stovi būrų moralės tarnyboje. Jis viešai suniekina “neviežlybąjį” Slunkių, filosofiškai mėginantį pateisinti savo nevalyvumą ir tingėjimą, pašiepia kitų “neviežlybųjų” suktumą, girtuoklystę.
Pričkus moka betarpiškai bendrauti su kaimo žmonėmis: bičiuliškai su jais sveikinasi, kai ateina vasara, giria sveiką ir natūralų “viežlybųjų” gyvenimo būdą. Svarbiausia tai, kad Pričkus nebijo ponų – juk jis kaimo seniūnas, stovi aukščiau kitų būrų, netgi “viežlybųjų”.
Būdingų tikroviškų charakterio bruožų turi ir “neviežlybieji” būrai, ypač tie, nusigyvenusieji. Jų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!