K. Donelaičio „Metai“ analizė

Kristijono donelaičio poema metai yra vienas žinomiausių ir reikšmingiausių Lietuvių literatūros kūrinių, apimančių ir nagrinėjančių begalę temų: nuo darbų reikšmės ir svarbos būrų kasdienybėje iki gamtos ir dievo sampratos jų gyvenime. Poema, parašyta XVIII – ame amžiuje Hegzametru - antikinės eilėdaros šešių daktilinių pėdų eilutės stiliumi. Kūrinys išverstas į kelioliką pasaulio kalbų. Jo tikslas - pavaizduoti svarbiausias lietuvių būrų bendruomenės (t.y. lietuvių tautos Mažojoje Lietuvoje) gyvenimo situacijas ir visa tai įvertininti įvairiais požiūriais - moraliniu, socialiniu, religiniu, filosofiniu. Todėl kūrinį galima vadinti tautiniu valstietišku epu. ,,Metuose'' Vardais paminėti 49 būrai ir būrės, 10 ponų ir tarnų. Baudžiauninkai suskirstyti į ,,Viežlybuosius" ir ,,Nenaudėlius" - tai būdinga Apšvietos epochos literatūrai. Pričkus, Krizas, Lauras ir Selmas yra pagrindiniai veikėjai, kurie tapatinami su teigiamomis savybėmis. Selmas - Selmas yra religingas: namuose turi Bibliją, šventų paveikslų. Labai piktinasi keikūnais, ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja. Selmui apmaudu, kad žmonių netraukia bažnyčia, poteriai, kad jiems visa tai smirdi. Jo lūpose nuolat skamba žodžiai: bažnyčia, pekla, velnias, Šventas Raštas, ponas Kristus. Vestuvių puotoje jis kalba, kad greit pasaulio pabaiga. Jam labai nepatinka naujos mados- batai, kurpės, klumpės. Jis labai nusiteikęs prieš kolonistus ir norėtų, kad lietuviai būtų pranašesni už kitataučius, gėrisi, kai Lietuvą giria, perspėja, kad nereikia persiimti kitataučių papročiais. Jis piktinasi ir ponais, nes Dievas neleidęs ponams kitų skriausti. Tačiau ponai parsidavė velniui ir nežiūri teisybės, tad grasina jiems Dievo bausmėmis po mirties. Lauras - vaizduojamas, kaip išmintingas religingas ir kruopštus būras. Jis dažnai filosofuoja, pastebi gamtoje nuolatinį kitimą: gimimą ir mirtį, žydėjimą ir vytimą, o žmogų lygina su žole, kurią nukerta pjovėjas; taip giltinės dalgis nukirs ir žmogų. Taigi jam atrodo, kad žmogaus amžius prilygsta žydinčioms ir krintančioms žolelėms. Aštriai Lauras pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo tiesioginius kaltininkus. Anot jo, daug lietuvių, durnai prisiriję, ima dainuoti vokiškas dainas, įpranta keiktis ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga. Dar piktinasi svetimtaučiais ir todėl, kad šie, nors valgo lietuvių duoną, šveičia jų dešras ir lašinius, niekina lietuvius. Krizas - yra turtingas būras. Tėvas mirė, kai jis buvo mažas, tad mama elgetavo, o jis pats piemenavo pas Blekerį, o kai paaugo, akėjo, arė. Tai žmogus, kuris nori viską sugebėti atlikti, padaryti, ką gali kiti, ir dar juos pralenkti. Jau pusbernis ne vieną suaugusį pranoko išmintimi ir sugebėjimu daug ką pačiam pasidaryti. Savo gabumais, nagingumu, sumanumu, darbštumu ir taupumu sugeba prasigyventi. Pas jį visi mielai užsuka, visi myli, gerbia. Krizo vaišingumas ryškiausiai matomas per dukters vestuves. Stalai buvo apdengti plonom staltiesėm, apkrauti valgiais ir gėrimais. Kiekvieną Krizas pasitinka pasikloniodamas ir viežlybai vaišina. Bet su samdiniais nelabai sutaria. Vėliau Dočys sudegina jo namus. Dabar Krizas vaikšto elgetaudamas, kiekvienam nužemintai nusilenkdamas. Pričkus - visiems žinomas, visų mėgstamas, sugebantis visiems įtikti kaimo seniūnas. Jis yra kaip ir būrų tėvas: juos ramina, guodžia, kartu su jais kenčia. Tačiau ir išsiskiria iš būrų, nes labai stropiai vykdo ponų nurodymus. Pasižymi patriotiškumu ir darbštumu. Nemėgdamas tinginių, Pričkus savo monologuose skelbia būrišką išmintį: jei nori gero grūdo, vežk mėšlą, sėk ir sodink kultūras, rudenį pasirūpink miško gėrybių. Nepamirškime ir nenaudėlių būrų, kurie pasižymi tokiomis pat nuodėmėmis, kaip ir ponai: jie tingi, mušasi, girtuokliauja, keikiasi ir vagiliauja. Neigiami veikėjai yra Dočys, Slunkius, Pelėda ir Plaučiūnas. Dočys - tinginys, girtuoklis, nenuorama, bastūnas. Poemoje parodoma, kad Dočį žaloja gyvenimo sąlygos, bet jis drąsus, nebijo pasakyti karčių teisybės žodžių ponams, kai yra teisiamas Karaliaučiuje už kaime sukeltą gaisrą. Pats būdamas kaltas kaimynų nelaimės kaltininkas, sudeginęs jų trobas, Dočys nusipelno ir pagarbos, nes savo kaltinimais ponams pasako tai, ką mano ir kiti būrai. Visas jo nenaudėliškumas slypi tame, kad jis išsiskiria iš bendruomenės saiko ir atsakomybės neturėjimu. Dočys elgiasi neapgalvotai, o daugiau instinktyviai, pasiduoda savo troškimams. Slunkius ir Pelėda - yra kaimynai, kurie panašūs savo gyvenimo būdu: tinginiai, apsileidėliai, nevalos. Jie vienas kitą užstoja, vienas kitam padeda. Jų trobos tokios apleistos, aplūžusios, griūvančios, kad arkliui sužvengus sparai nuo stogo krinta; viduje- kiaulės, mėšlynas. Kai pavasarį visi atkutę ruošiasi į darbus, Slunkius rąžosi, apgailestaudamas praėjusią žiemą. Į baudžiavą jis vos vos traukia. Jo ideali būsena yra miegas. Be to, jis yra smaguris ir girtuoklis. Ne dėl kitų priežasčių jis nekviestas ir į vestuves atvyksta, o mugėje pasirodo girtas ir primuša Krizą. Bet svarbiausias jo bruožas- tingumas. Tai perimta iš tėvų ir senelių ir tą jis moka įrodyti, taigi yra savotiškas filosofas, beje, kalbantis ne tik savo, bet ir mūsų vardu: Išmiegot ir sąnarius atgaivint galėjom. Su tokia filosofija negali susitaikyti žmona, gal tai pavirsta ir barniais, bet prieš vyrą atvirai stoti ji nedrįsta. Ji, matyt, įsitikinusi, kad vyro nepakeis niekas ir tyliai kenčia. Slunkius jaučiasi prieš žmoną kaltas, todėl stengiasi ją paveikti švelnumu, pats būdamas įsitikinęs, kad toks jau moterų būdas: amžinas niurzgėjimas, nepasitenkinimas, joms viskas negerai. Jis vadina ją močiute, ramina laiko gausybe, užtikrindamas, kad viską spės atlikti. Kiti būrai Slunkiaus nekenčia, nes jis visiems lietuviams darąs gėdą. Savo pažiūras jie geriausiai išreiškia epitetais, kuriais į jį kreipiasi ar jį apibūdina: šūdvabali, kiaule, šelmis, smirdas, valkata, neprieteliau skarots. Už tokį elgesį Pričkus ir vakmistras jį muša, bet kai kada ir Slunkius pakelia ranką prieš kaimynus. Plaučiūnas - irgi yra vadinamas nenaudėliu. Ypač jis išryškėja per darbymetį – šienapjūtę ir rugiapjūtę. Tas vaizdelis yra kontrastas gerųjų būrų gyvenimui, darbui ir elgesiui. Pagrindinis bruožas- nerūpestingumas, atsilikimas nuo bendruomenės. Visų pievos jau tuščios, o jo sklypas dar nepajudintas. Pasirodo, kad ir jo dalgis šukėtas, o kuinas- ne kuinas, o vienausis kuinpalaikis. Plaučiūnas turėjo naują pūstyklę, bet ją kartu su dalgiu pragaišino pasigėręs. Tik po metų susizgribo Karaliaučiuje nusipirkti naują, bet žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą ir net arklioką pragėrė, todėl pievą pjovė su pjautuvu. Ir per rugiapjūtę jis pavėlavo – javai buvo tušti. Viso to priežastis- girtavimas. Girtas jis per savo vaiko krikštynas primuša pačią su vaikais. Poema ,,Metai", susideda iš keturių dalių, pavasario linksmybės , vasaros darbai , rudens gėrybės ir žiemos rūpesčiai. Kiekvienoje dalyje yra vaizduojami tam metų laikui būdingi darbai, kalbama apie dievą ir gamtą, kurie suvokiami kaip pasaulio lėmėjai. Kiekvienos ištraukos siužetas yra unikalus ir savitas, todėl stengsimės jas pristatyti trumpai ir aiškiai. ,,Pavasario Linksmybės" siužetas Ištraukoje kalbama apie gamtą, saulelę. Saulelė- kūrinio lėmėja. Ji visko centre, aukštai danguje. Baigiantis žiemai, dienos pradeda ilgėti, saulė kyla vis aukščiau ir budina, skatina žydėti krūmus ir gėles.Vaizdas stebimas iš viršaus i apačia: nuo poemos centro saulės iki smulkiausių vabzdžių ir žolelių. Paskutinė ištraukos pastraipa pradedama gandro motyvu. Gandras lietuvių tautosakoje simbolizuoja gyvybes nešėja, santarve, nes buvo tikima kad gandrai suka lizdus tik prie tų namu, kuriuose vyrauja tarpusavio šiluma ir geri santykiai. Gandrai grįžę po žiemos randa apgriuvusį būsta, kurį puola taisyti. Ištraukos pabaigoje išreiškiamas žmogaus dvasinis nuvertėjimas ir parodoma, kad net gyvūnai tiki Dievu. Ketvirtajame posme K.Donelaitis aprašo gandrų šeimyną, kuri personifikuoja būrų šeimos gyvenimą, bet tik tuos būrus, kurie klausė savo ponų.Gandras parskridęs iš šiltųjų kraštų buvo linksmas, kad net „ant kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“, tai parodojų draugiškumą kitiems ir kartu šeiminiškumą. Grįžę ir radę sudarkytą lizdą, Gandras iškart imasi darbo. Kaip ir priklauso tradiciškai šeimai vyras atlieka sunkesnius, o gaspadinė lengvesnius darbus. Galima daryti išvadą, kad gandras gerbia ir myli savo gaspadinę, nes jis neleidžia jai atlikti sunkių darbų, liedžia tik dirbti buitinius namų šeimininkei priskiriamus darbus. ,,Vasaros Darbai" siužėtas Autorius ištraukoje sulygina gamtos laikus, augalus su būro, pono gyvenimu. Pirmoje pastraipoje aptariamas vasaros atėjimas, kokį džiaugsmą ir gėrį jis atneša. Tačiau prie džiaugsmo yra kalbama apie sukrešusias bobas, kurios parodo grožio, gėrio laikinumą. Kalbama apie vaikus, kurie palieka šeimas ir patys pradeda savarankišką gyvenimą, perimdami iš tėvų dainas, patirtį. Lauras ima garsiai mąstyti, sulygina žmogų su augalu: „Žmogus užgimdams pumpurui lygus“. Kai žmogus užauga, jis subręsta, ateina galas, panašiai ir augalas sunokintus vaisius numeta „užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia“. Daug dėmesio skiriama žmogaus gyvenimo momentalumui, gyvenimo trumpumas lygindamas su žolelėmis. Iš pradžių žmogus jaunas, energingas, kvailai leidžia laiką („Jaunas savo dienas glūpai gaišindamas lošta“), tačiau greitai ateina senatvė ir žmogui darosi sunku ir giltinė pradeda smaugti. Žmogaus gyvenimas labai trumpas, kaip žolelių:“ Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis žydinčios ir krintančioms prilygsta žolelėms“. Autorius persifonikuoja saulę, jai suteikia žmogiškų savybių, ji gali kopti, žaisti. Aš manau, kad šitoje ištraukoje autorius filosofuoja apie žmogaus gyvenimą, sutapatindamas metų laikus su žmogaus gimimu, jaunyste, paauglyste ir mirtimi, panašiai kaip ir augalas (žolė), kuris greitai užauga, praskleidžia lapus, pradeda žydėti, bet žydi neilgai, kaip ir žmogus gyvena labai trumpai. Žmonės gimsta panašūs vieni į kitus, kaip ir gėlės, tačiau pradedant bręsti ryškėja skirtumai. Tiek žmogus tiek gėlės tampa skirtingos. Vis dėlto atėjus galui tampa nebesvarbu koks tu buvai, nes miršti taip, kaip ir visi kiti. Visoje istraukoje jauciamas apmaudas viskam, kas laikina. Autorius taip didelę reikšmę suteikia Dievui ir Biblijai. Naudojasi Biblijos išmintimi: „Mes silpni daiktai, kaip šventas mums praneša Dovyds“. Visi žmonės yra silpni ir gali pasiduoti tiek gerai, tiek blogai įtakai, gali užaugti geras arba blogas žiedas (geras arba blogas žmogus). ,,Rudens gėrybės" siužetas Poemos dalis prasideda aplinkos ir nuotaikos apibūdinimu. Kūrinio erdvė yra atvira, pripildyta niūrumo, darganos dienos, vėsesnis oras, tamsa, neviltis, nežinomybė. Visur pažvelgus darosi baugu, medžiai numetę savo “rūbus”, laukia šaltos žiemos. Visur šlapia, šalta… Vien purvynai, žmonės skubinasi lįsti į šiltus savo namus, kurie yra pripildyti šilumos ir meilės. Po įvadinio rudens gamtos apibūdinimo, Rudens gerybėse aprašomas, vargingai gyvenčių burų gyvenimas. Ruduo yra derliaus užbaigimo laikas, kai visi valstiečiai ruošiasi šaltai žiemai ir renka įvairias gėrybes. Būrai siekia, paaiškinti, patarti, kaip reikia ūkininkauti ir kaupti maisto atsargas. Rudens dalyje yra rašoma, jog atėjus rudeniui ir nuėmus gausų vasaros derlių, kiekvienas valstietis tampa turtingesnis. Poemoje kalbama, jog burai po sunkių vasaros darbų gali leisti save pasilepinti: prasideda gausūs valgiai, rengiamos didelės išklmės ir vestuvės. Būtent Krizo dukters vestuvės, yra pabrėžiamos ,,Metuose’’. Pasakotojo akimis, didelių švenčių metu, žmonės pamiršta niūrias rudens nuotaikas: veikėjai pasipuošia, stalai nukraunami įvairiais patiekalais ir gėrimais. Gausiai pavalgę, sėdėdami prie stalo būrai mėgsta garsiai dainuoti ir juokauti. Anot Lauro, tai priminė žviegimą. Vėliau veikėjai pradeda kalbėti kalbėti apie būrų engimą iš ponų pusės. ,,Žiemos rūpesčiai" siužetas Ištrauka prasideda vaizdingu žiemos apibūdinimu. Aptariamas gamtos grožis, gyvūnų gyvenimas šiuo laikotarpiu. Žiema iš dalies gasdina, iš dalies džiugina būrus. Juos gasdina nepriteklius ir šalčiai, tačiau džiugina, kad baigėsi lietingas, purvinas Ruduo. Artinasi Kalėdos - Jėzaus gimimo šventė, todėl ištraukoje Pričkus - visiems žinomas, visų mėgstamas kaimo seniūnas, garsiai samprotauja apie būrų nedorą elgėsį. Jie nuvažiuodavo į mišką ir vogdavo medžius, bei medžiodavo briedžius ir kitus miško gyvūnus. Todėl Pričkus, būdamas išmintingas šaltyšius stengiasi sudrausminti savo draugus, tačiau jų nepeikia, nes visi aplinkiniai žino, kokie lietuviai yra stiprūs ir darbštūs. Toks elgesys lietuviui nepridera, juk pats Dievas draudęs yra klastas visas ir visą vagystę. (,,Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų, Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo. Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti, Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko; Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo; Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta. Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą, O viernai visur ir viežlybai pasielkim, Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės. Juk mums Dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams, Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę") Selmas pritaria Pričkui, bet tikina, jog rasto ar kelių stagarų pasisavinimas namus sušildyti nėra nuodėmė. Taip pradedama kalbama apie ugnies naudą ir pavojus. Juk ji viena sušildo būrus ir parūpina jiems maisto, tačiau visi pamena, kaip Dočys rūkydamas sudegino visų mylimo, darbštuolio Krizo namus. Išmintingasis seniūnaitis perspėja būrus ir skatina su ugnimi elgtis atsargiai. Ir kaip tik tuo metu pasigirsta šūviai. Dočys užsigeidęs pavalgyti ima šaudyti varnas ir taip uždega aplinkines daržines ir trobas. Po penkių dienu savo gobšumu pagarsėjęs ponas Amstrotas jį nuteisia. Būdamas šaltyšiumi Pričkus, visada stengėsi įtikti ponams ir būrams, bet tai jam nelabai sekėsi, nes ponas jį dažnai keikdavo ir mušdavo. Todėl Amstrotas būrų akyse buvo matomas kaip bedievis, gobšus ir piktas žemvaldys. Galop ietuviai išsiskirsto ir grįžta prie darbų. ,,Žiemos rūpesčių paskutinė pastraipa" yra tarsi simbolinė. Kreipimasis į „dangiškąjį tėtutį“ tai švelni alliuzija į kūrinio autoriaus gyvenimo vertybes, jo pasaulėžiūrą. Dievo idėja šiame kūrinyje retoriška, tačiau akivaizdi – jis įkūnija gamtos laiko kaitą, yra kaip atstojamoji rūpesčiams prispaudus, tačiau ne paspirtis bandyti keisti neigiamą padėtį. Žmonės palieka visą savo gyvenimo įvykių atsakomybę Dievui. Besąlygiškai tiki, jog jis jau iš anksto numatęs jų likimo vingius ir nė nebando stengtis suprasti, jog tik nuo pačių žmonių priklauso jų gyvenimo kokybė, tik teigia, jog jie „glūpi daiktai“ ir visai „n‘išmano

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!