K. Donelaičio poemos „Metai“ analizė ir interpretacija

 K.Donelaičio poemos „Metai“ analizė ir interpretacija Kristijonas Donelaitis- XVII-XVIIIa. vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį- poemą „Metai“, garsiausią ir, matyt, reikšmingiausią mūsų literatūros istorijoje. Poema išaugo iš lietuviškos žemdirbio buities, kultūros, kalbos, iš jo rūpesčių, vargų ir džiaugsmų. Gyvi ir jo personažai, neatskiriami nuo valstietiškos aplinkos, kaimo uždaros bendruomenės, įkūnijantys svarbiausius to meto žmogaus mąstysenos ir jausenos bruožus. „Metuose“ labiausiai vertinamas kuklus gyvenimo būdas, paprasti, žemiški, dorai atliekami žmogaus darbai ir, žinoma, ypatingai glaudus ryšys su gamta ir joje esančiu Dievu. Ištrauka- iš pirmosios poemos dalies- „Pavasario linksmybės“. Pradedama saulės iškilimu kaip pirmuoju gyvenimo judesiu, gyvybės budinimu iš žiemos miego. Pavasario gamtoje pilna Dievo, labiausiai jo buvimą jaučia ir savo giesmėmis liudija paukščiai. Apie vieną jų Kristijonas Donelaitis ir rašo fragmente [Pasakojimas apie lakštingalą]. Poemoje lakštingala vaizduojama gana didingai, yra garbinama dėl nuostabaus balso: „ Kožnas ir kiekviens tavo šaunią garbina dainą,/ Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą./ Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti“. Lakštingalos balsas lyginamas su įvairiais instrumentais, taip dar labiau pabrėžiamas balso unikalumas ir grožis. Lakštingala poemoje paklūsta nustatytiems gamtos dėsniams, tiki Dievą ir garbina jį savo giesmėmis <...> „ Ir nakties čėse, kad sviest jau miegt įsigūžtęs, / Sau viena tamsoj budėdama garbina Dievą“. Fragmente taip pat pabrėžiamos dar ir kitos teigiamos lakštingalos savybės- santūrumas, kuklumas, paprastumas. Ji slepiasi, ir gieda tamsoje: „ Ale sakyk, gaidel! Dėl ko tu vis pasislėpus/ Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?/ Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?“ Lakštingalai nesvarbūs gražūs ir puošnūs drabužiai, poniški daiktai: „ Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,/ Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;“ Lakštingala taip pat turi saiko jausmą, pasitenkina tuo, ką turi: „ Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai. / Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka, / Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori“. Lakštingala- gamtos dalis, Dievo kūrinys, būtent toks turėtų būti ir žmogus, nenukrypstantis nuo protėvių gyvenimo būdo, nepažeidžiantis amžinosios gyvenimo tvarkos. Valstietiškosios kultūros atstovo svarbiausios dorybės yra darbštumas, nes darbas jungia žmogų su dieviškuoju pasauliu, ir kuklumas bei paprastumas. Paveiktas dvaro ar miesto gyvenimo papročių žmogus gali nutolti nuo natūralios pasaulio tvarkos. Tuomet, jis tarsi nebejaučia Dievo, nebemato tikrovės ir praranda savo prigimties žemdirbio dorybes. Toks nuo savo natūralios aplinkos atitrūkęs valstietis „Metuose“ vaizduojamas neigiamai, satyriškai. Fragmente apie lakštingalą, toks yra Diksas: „Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs/ Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs, / Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo“ , piktina būrus savo kvailomis kalbomis: „Ypačiai kad apjekėlis toks niekina Dievą/ Ir besišypsodams kaip pons glūdumą parodo“. Pažymėtinas šio kritikuojamo personažo ateistinis nusiteikimas ir niekinamas jo palyginimas su ponais, nes, kaip jau žinome, žemdirbiui yra priešiškos socialinės grupės bei moralės atstovais. Darbo nedirbantys ir su žeme nesusiję ponai apskritai yra tarytum ne žmonės, nes jie naudojasi svetimu triūsu, todėl yra amoralūs, neturintys saiko. Diksas pažeidžia pasaulio darną, nes niekina Dievą, taip pat yra visiška priešingybė lakštingalai ir Krizui, kuris poemoje tarsi etinis būro idealas- darbštus, kuklus, gebantis sveikai pasitenkinti mažu. Juo pasakotojas atvirai žavisi, pabrėždamas paprastą valstietišką aprangą bei aplinką: „Ak! Kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs/ Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs, / po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,/ Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint“. Taip pat vėl svarbi charakterizavimo priemonė- teigiamo personažo palyginimas su lakštingala, tuo priartinant jį dar arčiau prie gamtos pasaulio ir teigiant prigimtinį dorybių grožį. Skaitydami K. Donelaičio poemą „Metai“ pastebime, kad joje nėra konkretaus siužeto, o veiksmus jungia autoriaus mintys. Fragmente negalime neatkreipti dėmesio į pasakotoją, kuris tikrai gana kritiškas, atvirai reiškiantis savo nuomonę: „ Diksas, ans žioplys“, „Tu, paukšteli miels!“ „Tu, niekings žmogau!” . Taip pat pasakotojas kalba būrų vardu ir sieja save su bendruomene: „ Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori. / Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas./ Bet ir mūs paminėk, į mūsų girę parėjus “ . Pasakotojas dar tarsi vyriausiasis būras, nes moko būrus ir kitus žmones gyventi pagal Dievą, jos nustatytus gamtos dėsnius, pasitenkinti mažu: „ Tu, niekings žmogau! Mokykis čia pasikakint, / Kad tau kartais tropyjas skūpai prisivalgyt. / Į paukščius žiūrėk ! viens prastą kirminą kramto, / O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę. / Juk ir jie kasmets, mus aplankyt sukeliavę, / Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa; / O vei, todėl tik nei viens niekados nesiskundžia. / Tau, žmogau! Miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, / O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dieną / Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?” Pasakotojas liaudiškas ir demokratiškas, kaip ir būrų religija, kuri darė poveikį gyvenimo paprastumui, tikėjimui ir mokėjimui džiaugtis pačiais paprasčiausiais dalykais. Kristijoną Donelaitį galėtume vadinti valstiečių gyvenimo prozininku ir gamtos pasaulio poetu. Keturių dalių poemą Donelaitis rašė be ypatingų literatūrinių tikslų- tie kūriniai atsirado tartum savaime: valstiečių poetas kasdieniškais gyvenimo paveikslais paprastai, bet itin talentingai perteikė jam gerai pažįstamą ir artimą pasaulį. Poema “Metai” – unikali. Kaip ir dera Švietimo epochos poemai, ji- didaktinė, parašyta hegzametru. Amžinas laiko ratas- puiki keturių metų laikų kompozicija. Bendrystės, kolektyviškumo išaukštinimas, nes svarbu tai, kas bendra, o ne tai, kas individualu. Poemoje visi žmonės lygūs, visi sukurti Dievo ir visi turintys savo pareigas. Nepaprastai “Metuose” jaučiama gamtos galia, ji be galo taurina žmogų. Taip pat visoje poemoje jaučiamas liaudies kalbos turtingumas, daiktiškas ir toks konkretus pasaulio vaizdavimas. Stebėtina, tačiau būtent žemiausiasis socialinis sluoksnis (būrai) vaizduojamas kalbant apie egzistencines problemas,o demokratiškasis pasakotojas- kritiškas ir atvirai reiškiantis savo nuomonę, bei nestingantis pamokymų “Metuose”. Nors tolimas mums, šis pasaulis dvelkia gyvybe- poemos tikroviškumas, įtaigumas yra didžiausias autoriaus meninis laimėjimas, ypatinga literatūrinė sėkmė. Tokią sėkmę, matyt, lėmė kūrėjo atvirumas pasauliui, jautrumas paprastam žmogui, dėmesys jo rūpečiams, buičiai, aplinkai, realistinis požiūris į gyvenimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!