K. Donelaičio poemos „Metai“ fragmento analizė ir interpretacija

K. Donelaičio poemos „Metai“ fragmento analizė ir interpretacija Donelaitis – didis žodžio menininkas. Jau nuo seno gėrimasi jo kalbos turtingumu, raiškumu ir ekspresija. Kalbos grožis yra viena svarbiausių rašytojo poezijos vertybių. K. Donelaitis kaip ir M. Valančius, S. Daukantas, Maironis, šviesiausi lietuvių tautos protai ir tauriosios širdys, savo raštais mokė mūsų tautą su vokiečiais atkakliai kovoti ir neleisti jiems savęs pavergti. Jo epinėje poemoje „Metai“ vaizduojama XVIII a. Mažosios Lietuvos valstiečių, vadinamųjų būrų, butitis ir pasaulėžiūra keturiais metų laikais. Ir nors šiame kūrinyje pagrindinis dėmesys skiriamas būrų gyvenimo ir galvosenos vingiams, tačiau trečiajame fragmente – „Rudens gėrybės“ aiškiai matyti kaip gamtos vaizdai lydi būrų gyvenimą ir darbus ne tik sudarydami jiems foną, bet ir susiliedami su jų kasdienybe. Gamta yra suvokiama kaip labai konkreti, stichiška tikrovė, kurioje jaučiamas amžinybės pulsas, o amžinybės simbolis – Saulė. Ji aprašoma naudojantis menine piremone – įasmeninimu arba perosnifikacija, kai negyviems diaktams ar reiškiniams suteikiamos gyvų žmonių savybės: Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia, O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia. Nuo pat metų pradžios – pavasario – iki pabaigos – žiemos – būrą nuolat supa gamta. Tarsi atspindėdama jo nuotaiką, savijautą, susliedama su jo buities ritmu ir kartu dirbdama darbus: Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas. Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos, Nei kisielius ant ugnies pleškėdamas teška. K. Donelaičio gamtos vaizdavimo savitumą galima įžvelgti prisiminus didį gamtos poetą – A. Baranauską ir jo lyrinę poemą – „Ankyščių šilelis“.Baranausko poetizuoja senovės miško grožį, kurio vaizdams būdingos gyvos ir šiltos spalvos, šviesos ir šešėlių žaismas. Tuo tarpu Donelaitis kalba apie purviną ir liūdną kaimo rudenį: „Vyžos su sopagais vandenį siurbia / Ir bjaurius purvus kaip talšą mydami minko.“, kurio gamtoje nėra spalvų. Rašytojas subtiliai piešia juodai baltą paveikslą, kuris aiškiai atskleidžia gamtos ir būro nenutraukiamą ryšį. Rudenio lietui skalbiant žmonių nugaras, autorius prisimena prabėgusio pavasario džiaugsmus ir retoriškai klausia: Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? Melancholiškai žvelgdamas į vis trumpiau dangaus padangėje užsibūnančią saulę ir gūždamasis nuo kas minutę stiprėjančio vėjo: „Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut / Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia“, poetas nesileidžia į prisiminimus ar niūrias rudens nuotaikas. Jis stengiasi parodyti kokia kasdieniška ir vis dėlto tokia graži yra tėviškės gamta. Svarbų įnašą į K. Donelaičio gamtos vaizdavimą įnešė metonimijos: „Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė / Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo, / Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlė / Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė“. Autorius paukščių pulkų neaprašo, tiesiog nusako judesius. Visą gamtovaizdį šioje dalyje sudaro vos keli veiksniai: vis greičiau nusileidžia saulė, vėsta orai, pažliugsta žemė, tušti laukai ir pievos telkšo balose ir pan. Tačiau šiuos vaizdus K. Donelaitis naudodamasis poetinėmis priemonėmis – įasmeninimais: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!