Ištraukos iš K. Donelaičio poemos „Metai“ analizė

Ištraukos iš K. Donelaičio poemos „Metai“ analizė ir interpretacija (Nuo „Ant žiemos narsiai jau vėl rūstaudami grįžta“, iki „O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams“) Kristijonas Donelaitis – XVIII a. rašytojas, grožinės literatūros pradininkas. Jo didaktinė poema „Metai“, parašyta hegzametru, yra įtraukta į Europos šedevrų sąrašą. „Metai“ nebuvo skirti plačiajam literatūros pasauliui, K. Donelaitis buvo Tolminkiemio parapijos klebonas ir savo kūrinį skyrė savo parapijiečiams (manoma, jog jį skaitė per pamaldas, norėdamas pamokyti būrus). „Metai“ žavi ne tik eilėdara, bet ir stilių gausa. Randama Renesanco, švietimo bei klasicizmo elementų. Poemoje labai svarbus gamtos pasaulis, jis yra idealusis. Gamtos svarbumas jaučiamas ir negrinėjamoje ištraukoje. Kiekviena „Metų“ dalis (jų yra keturios: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“) pradedama gamtos aprašymu. Ne išimtis ir „Žiemos rūpesčiai“. Po rudens „klampynių“ ir „purvynų“ grįžta žiema: „Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta“. Kaip ir pavasario, riemos atėjimas yra personifikuojamas. Ši meninė priemonė dažnai vartojama poemoje. Ji gamtai suteikia veikėjo savybių, tampa ne fonu (kaip įprasta kituose literatūros kūriniuose), o atskiru personažu. Žiema atėjo piktai („narsiai“), ji įžangoje aprašoma, kaip viską užšaldanti: „ <...> ant ežerų visur langai pasidaro“, „Taipgi namai žuvų, kur varlės vasarą šventė,/ Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia“, „klampyes pradeda raukti“. Nor žiema yra rimties, gamtos „miego“ metas, ji „tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia“, tačiau iš pasakotojo suprantame, kad žmonės laukė žiemos. „Rudenis, ans dramblys <...>/ ,...> mus vargino skaudžiai/ <...>/ Todėl į žiemių visi žiurėdami žmonės/ Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės“. Žiemos vaizdai taip pat labai gražūs: „ Baltais kalnai pasidarė“, „bazdoti pušynai“, „žemiškas kvietas nusipynė‘. Randama labai gražių palyginimų: „Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo/ Ir nei puderuoti ponaičiai stov įsirėmę“. Tai žiemai suteikia švelnumo, ji tampa nebe tokia rūsti, kaip gali pasirodyti iš pirmos pastraipos. O kūriniui tokie vaizdai suteikia pakilumo. Antiko kūriniuose, parašytuose hegzametru, buvo šlovinami dievai ir didvyriai, o K. Donelaitis savo epitetais ir palyginimais šlovina gamtą – idealųjį pasaulį. Gamta, kaip idealusis pasaulis, moko būrą gyventi. „Ir su šalčiais jo (rudens) šlapius nudegino darbus,/

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!