K. Bradūno "Prierašas prie Mažvydo"

Kazio Bradūno eilėraščio „Prierašas prie Mažvydo“ interpretacija Kazys Bradūnas – XX a. lietuvių poetas išeivis. Būdamas toli nuo tėvynės suprato jos tikrąją vertę ir reikalingumą žmogui, todėl vieną savo eilėraštį – „Prierašas prie Mažvydo“ – paskyrė pirmajai lietuviškai knygai – „Katekizmui“ (1547) ir jos parengėjui Martynui Mažvydui pagerbti. Eilėraštis prasideda retoriniu kreipiniu: „Broliai seserys <...> “ Jais įvardijama visa tauta. Juos sieja ne tik bendra prigimtis, praeitis ir istorija, bet tarp jų yra labai glaudus dvasinis ryšys bei bendruomeniškumo jausmas, kuris ypač išryškėja „Katekizme“. K. Bradūnas savo kūrinyje pabrėžė Mažvydo pasiaukojimą valstybės labui: „ Šitaip atidavė save/ Knygos balsu <...>“ Nors ir negyveno Lietuvoje, jis buvo didis patriotas ir šalies mylėtojas. Bradūnas norėdamas parodyti begalinį Mažvydo atsidavimą tėvynei sutapatino jį su knyga, kuri jo žodžiais - <...> imkit mane ir skaitykit <...> - tarsi prabilo balsu į tautą, kad visi girdėtų ir mokytųsi naujų dalykų, drauge ir gimtosios kalbos. Po platųjį pasaulį pasklido lietuviškas žodis. Jis keliavo į Prūsiją – pas mūsų brolius, į Sibirą – tremčių vietą ir į Vakarus, kur buvo pasitraukę daugelis mūsų kraštiečių. Net ir šiose tolimose šalyje tautiečiai nepamiršo savo kalbos, bet su dar didesniu užsidegimu ėmė ją puoselėti. K Bradūnas būdamas išeivis suprato, kad gimtoji kalba yra pati svarbiausia žmogaus gyvenime, kad be jos jis – niekas. Lietuviškas žodis eina per istoriją, išgyveno net sunkiausius laikus „ užgrobtoj Lietuvoje“, tačiau ne tik nepraranda savo tikrosios vertės, bet ją ir išsaugo. Eilėraštyje hiperbolizuojamas „Katekizmas“, iškeliamas viršum visko. Jis tarsi įgauna dieviškosios galios, nes buvo sukurtas žmogaus, kuriam tėvynė ir gimtoji kalba buvo svarbiausi dalykai. Minimas pirmapradis „Tebūnie“ – tai kuriamosios galios išraiška. Jis palyginamas su rašto, lietuviško žodžio kelio pradžia, kuri buvo sunki ir varginanti. Čia taip pat aptinkama sakrališkumo apraiškų. Ant stalo dedama knyga įgauna šventumo elementų, nes ji kaip duona skirta visai šeimai, o ją atversti ir perskaityti tenka garbingiausią vietą šeimoje užimančiam žmogui – tėvui. Atversdamas knygą jis pradeda naują iki šiol nepažintą gyvenimo tarpsnį. Kiekvienąkart skaitydamas jis pajaus pagarbą ir Martynui Mažvydui, nes tik jo dėka ji gali egzistuoti. Kūrinyje paminėti velykiniai varpai, simbolizuoja kalbos prisikėlimą po ilgo kultūrinio sąstingio. Su šiuo prisikėlimu prasideda ir naujas knygos egzistavimas. Taip išsipildo senas tautos, tėvų, senolių troškimas turėti savo elementorių. Ir greta to tarsi atiduodamas didžiausią pagarbą K. Bradūnas išsako prasmingiausius ir, matyt, pačius religingiausius žodžius: „Klaupkis ir pabučiuok lapus“. Atsiklaupimas ir knygos lapų pabučiavimas lyg didis nusižeminimo aktas prieš aukštesnę ir stipresnę jėgą, kuri įsiveržė į mūsų gyvenimus, suteikdama jam prasmę. Kiekvienos epochos skaitytojas ją šlovina ir garbina, nes ji tokia vienintelė ir nepakartojama. Kazys Bradūnas šiuo eilėraščiu norėjo ne tik pagerbti pirmąją lietuvišką knygą, bet ir priversti susimąstyti apie gimtosios kalbos puoselėjimus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!