K. Bradūnas "Vakaras prie Šiluvos"

K.Bradūno eilėraštyje “Vakaras prie Šiluvos” vyrauja liūdna, graudi, sielvarto persmelkta nuotaika. Eilėraštis pradedamas žodžiais: “Ant akmenio sėdi raudodama”. Nereikia skaityti toliau, kad suprastume, jog lyrinis subjektas išgyvena “dramą” viduje. Jis kenčia, ne verkia, o raudoja. Tai parodo begalinį skausmą, širdgėlą, kančią.
Skaitydami antrą pirmosios strofos eilutę, sužinome, kas raudoja. Tai motina, o gal ir Marija. Dievo Motina atlieka guodėjos vaidmenį. Ji turi suteikti jėgų, vilties skausmo kamuojamam lyriniam subjektui, patyrusiam netektį. Kokia toji netektis, lieka neaišku, ji nėra konkretizuojama: “po dienų netekties”.
Eilėraštyje laikas nekinta. Iš žodžių “leidžiasi saulė raudona” ir labos nakties palinkėjimo žemelei, tampa aišku, kad yra vakaras, saulėlydis. Raudonos spalvos pabrėžimas sustiprina moters kančią, nes raudona spalva – tai kraujas. Galime daryti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!