J.V. Gėtės "Faustas" ir Bulgakovo "Margarita"

Johanas Volfgangas Gėtė- talentingas XVIII amžiaus pabaigos- XIX amžiaus pradžios rašytojas, parašęs tikrą šedevrą, savo viso gyvenimo kūrinį, filosofinę tragediją „Faustas“. Ši knyga padarė milžinišką įtaką kitam rašytojui, gyvenusiam XX amžiuje-Michailui Bulgakovui ir jo magiškajam romanui „Meistras ir Margarita“. Šių, iš pirmo žvilgsnio nieko bendra neturinčių, skirtingais laikotarpiais, skirtingose šalyse, apsupti skirtingų žmonių ir prie kardinaliai skirtingų rėžimų gyvenusių rašytojų- vokiečio Gėtės ir ruso Bulgakovo kūriniai pasižymi panašia fabula, artimi panašiu siužetu ir veikalų filosofija. Dvi svarbiausios žmogaus dvasinės vertybės- meilė ir kūryba eina lygiagrečiai abiejuose romanuose, tuo atskleidžiant, kad pabrėžtinai svarbūs šie bruožai buvo abiem kūrėjams. Abu rašytojai savo kūriniuose išaukština žmogaus siekį perprasti gyvenimą, pažvelgti tiesiai į infernalinį pasaulinį blogį ir atlaikyti jo naštą, sugebėjimą eiti šalia tamsos prie jos neprisidedant ir atlaikant visus išbandymus mestus ontologinio pasaulio. Šiuos siekius ir savybes jie realizuoja savo pagrindiniuose veikėjuose- Gėtė Fauste, o Bulgakovas Margaritoje, abu juos supindami su tamsos žinyba, vaizduodami jų degančių sielų troškulį ir jų ryžtą pasiekti savo tikslus. Būtent šie du veikėjai ir piešia pagrindines romano kreives, būtent šių veikėjų savybės ir sielos tyrumas yra išaukštinamos šių literatūros klasikų. Nors Faustas ir lenkia Margaritą savo mokslų išmanymu, juk jis- mokslų profesorius, o ji tik nelaimingai ištekėjusi ir savo laimės ieškanti moteris, tačiau juos abu vienija dvasių vienišumas, gilus suvokimų pergyvenimas ir fatalizmas.
Pirmasis veikėjų bruožas ir bendrumas atsiskleidžia tik su jais susipažinus- Margaritos ir Fausto vienišumas, vedantis juos į dvasios tuštumą, kuri jiems abiems atrodo nepakeliama. Tačiau nors ir abiejų vienišumas kyla iš to pačio savo gyvenimo tikslo neįgyvendinimo, Margaritos yra daug žemiškesnis- ji ieško mylimojo, artimos sielos („ Taigi ji sakydavo, jog tą dieną išėjusi su geltonomis gėlėmis tam, kad aš ją [Margaritą] surasčiau“), o Faustas jaučiasi svetimas tarp žmonių, jo dvasia artimesnė dvasių pasauliui („Žinau, kad sugebu sveikiau galvoti,/ Negu visi tie glušiai sutanoti,/ Plunksnagraužiai, magistrai,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!