Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ ištraukos interpretacija

Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ ištraukos interpretacija Justinas Marcinkevičius – žymus XX a. poetas, dramaturgas, prozininkas. Jo kūryboje kaip pagrindinės temos ir vertybės iškeliamos tėvynė, gimtoji kalba, istorija, žmogaus dvasia. Ne išimtis ir draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Poetinės, istorinės dramos „Mažvydas“ ištraukoje pagrindinis jos herojus, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, kalbasi su Vilentu. Vilentas žavisi Mažvydo darbo vaisiumi: „Mielasis mano, tavo Katekizmas / Arba Giesmynas <...> - / Titano darbas!“ Vilentui atrodo, kad Katekizmo parašymas yra didelis, reikšmingas dalykas, tikras lietuviško žodžio įamžinimas, įtvirtinimas „kaip akmeny“. Tačiau Mažvydas save lygina su mitiniu herojumi Sizifu, kuriam dievai kaip bausmę liepė nuolat į kalną ridenti akmenį žinant, jog jis vis tiek nusiris žemyn: „... dabar tą akmenį į kalną / Stumiu, ritu, keliu... <...> Kuriems galams tos pastangos...“. Mažvydas yra nusivylęs savimi, savo darbo beprasmiškumu, jaučiasi bejėgis, silpnas. Vienuoliktoje – tryliktoje ištraukos eilutėse nuskamba grėsmės nuojauta, pranašavimas: „žiūrėsiu, ar ilgai / Lietuviškai sakysi Karaliaučiuj / Pamokslus savo...“. Žodžio „palauk“ pakartojimas tą grėsmę dar labiau sustiprina. Vilentas pasiduoda lemčiai: „Kol klausys – sakysiu“. Jis neketina priešintis tam, kas neišvengiama, o žada tarnauti žmonėms tol, kol bus jiems reikalingas. Mažvydui lietuvių kalbos puoselėjimas, skleidimas yra gyvenimo tikslas ir prasmė: „Jei tas akmuo, / <...> Į prarają nukris - <...> mūs gyvenimas neturi tikslo“. Nors būdamas jaunas Mažvydas manė, kad religija – svarbesnė vertybė už gimtąjį kraštą, tačiau pakeitė nuomonę. Pareigos lietuviškam žodžiui šaukiamas, jis stengėsi „iš mirties vaduoti“, saugoti lietuvišką kalbą, įamžinti ją būsimoms kartoms. Mažvydo monologas dvidešimt pirmoje – penkiasdešimt antroje ištraukos eilutėse labai emocingas, kupinas retorinių sušukimų ir klausimų („Argi ne kvailys!”, „Ar tu / Atsimeni, ką jis tada pasakė?“), palyginimų („Tarytum karčią metėlių arbatą“), metaforų („peilis man į širdį“). Meninių priemonių gausu ir ištraukos pradžioje. Nutylėjimai („Ė, greičiau Sizifo...“, „Kuriems velniams tos pastangos...“), epitetas („Titano darbas“) sustiprina įspūdį, veikia skaitytoją. Mažvydą jaudina Lietuvos likimas. Jis išgyvena dėl spaustuvininko Jono Veinreicho žodžių, kad per religiją Lietuva bus „atvesta“ į Prūsiją, ir baiminasi, jog, nors kryžiuočiams nepavyko įveikti šalies valstybingumo prievarta, karais, bet tai gali pavykti dėl jo paties darbo: „Pats sava rankom sau neriesi kilpą“. Mažvydas jaučiasi kaltas prieš Lietuvą ir stengiasi savo kaltę išpirkti tarnaudamas lietuviams, puoselėdamas ir saugodamas kalbą. Lietuvoje jis jaučiasi daugeliui žmonių naudingas. Ištraukos laikas nėra tiksliai nusakomas, tačiau galima numanyti, jog veiksmas vyksta apie 1547 metus, kada buvo išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Vartojami ir būtojo, ir esamojo, ir būsimojo laiko veiksmažodžiai, tad nors veiksmas vyksta dabar, tačiau kalbama apie prisiminimus, orientuojamasi į ateitį. Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ neįprastai pažvelgia į pirmosios lietuviškos knygos sukūrimo istoriją, pateikia jos autoriaus jausmus ir išgyvenimus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!