Juozo Tumo Vaižganto lentelė

Juozas Tumas - Vaižgantas Gyvenimo faktai Asmenybės bruožai Kūrybos bruožai Kultūrinis palikimas J. T. Vaižganto gyvenimas skirstomas trimis etapais: • iki spaudos atgavimo; • iki valstybės sukūrimo; • po 1918 m. atgavus nepriklausomybę I. Gimė 1869 m. rytų Aukštaitijoje, Maleišių kaime netoli Svėdasų. II. Tėvai - žemdirbiai pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik penki, Juozas buvo jauniausias šeimoje. III. 1879–1881 m. su pagyrimu baigė Kunigiškių pradžios mokyklą. IV. 1881–1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. V. 1888–1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Čia jis aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos mylėtojų draugijoje, vėliau – Šv. Kazimiero draugijoje. VI. 1890 m. pradėjo rašyti į draudžiamą lietuvišką spaudą – "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgai". VII. 1905 m. Vaižgantas dalyvavo Didžiajame Lietuvos seime, pasisakė už nekruviną revoliuciją: kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę.Tumas tapo pavojingiausiu žmogumi - nuspręsta jį išguiti iš Vilniaus į Laižuvą. VIII. 1918 m. pavasarį kunigas Tumas grįžo į Vilnių. Bijodami teroro daug žmonių iš Vilniaus pasitraukė - tik ne Tumas. IX. 1907–1911 m. Vaižgantas gyveno Vilniuje ir aktyviai bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“ bei „Viltyje“. X. 1911 m. tapo Laižuvos klebonu ir tais metais išvyko į JAV rinkti lėšų „Saulės“ rūmams Kaune, lankė lietuvių kolonijas. XI. 1912 m. išleido apybraižų knygą „Ten gera, kur mūsų nėra“. XII. 1914 m. prasidėjus karui pasitraukė į Rygą, redagavo tenykščių lietuvių leidžiamą Rygos „garsą“. XIII. 1915 m. rudenį persikėlė į Petrogradą, įsijungė į „Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti“ veiklą, vis daugiau rašė, nedidelėmis knygelėmis leido dramas ir prozą. XIV. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, XV. 1920 m. persikėlė į Kauną, buvo įvairių laikraščių redaktorius: “Lietuvos aidas”, “Nepriklausomoji Lietuva”, “Tauta”, “Trimitas”. XVI. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją. XVII. 1924 m. Vaižgantui buvo suteiktas docento vardas, vėliau ir garbės daktaro laipsnis. Vaižgantas – sudėtinga, tauri ir giliai dramatiška asmenybė. Jis, žymus publicistas, rašytojas, politikas, kartu buvo kunigas, net vienuolis – pranciškonas tretininkas. Už apeigas ne tik dažnai neimdavo pinigų, bet vargingai gyvenantiems žmonėms ir pats duodavo. Vaižgantas niekada nebuvo nusistatęs prieš kitos tautybės žmones tik dėl to, kad jie ne lietuviai. Yra jo parašytas straipsnis „Lietuvos rusai – taip pat jos piliečiai“, kuriame jis džiaugiasi „mūsų krašto žemininkais rusais“. Jie, anot autoriaus, „savo pilietybę net geriau rodė, neg lenkais virtę tie patys lietuviai“. Vaižgantas buvo aukštaitis – atviraširdis, nuoširdus, dosnus – kaip kunigas ir universiteto dėstytojas nemažai gaudavo, tačiau daug išdalindavo. Taip pat išsiskyrė meile gyvūnams – laikė šuniuką, kanarėlių, saugodavo, gelbėdavo kitus gyvūnus. Be to, Vaižgantas darė be galo didelį poveikį visuomenei, panašiai kaip Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Maironis. Vaižgantas kiek galėdamas rūpinosi kultūros demokratėjimu, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę. „Tėvynės sarge“ daug rašo apie lietuvių spaudą ir jos reikalingumą, aiškina rusiškų mokyklų žalingumą vaiko sąmonei, ragina vaikus mokyti slapta namie. Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: trylika metų vaikomas  po tolimiausius užkampius, valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. „Viso mano gyvenimo tendencija - tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų". Visą laiką būręs gabius žmones, Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo geruosius bruožus, kurių kaip „deimančiukų“ ieškojo lietuvių charakteryje. • Vaižgantui deimančiukai buvo: • Gražus žmogus, tarnaujantis ir dirbantis Lietuvai • Jauno poeto išleista graži knyga • Žmogus kaip asmenybė. „Aš buvau gyvas - lietuvių reikalais", - sakė apie save Vaižgantas. „Pakartoju iš esmės nesu kūrėjas; mano fantazija neveikli, intrigų sugalvoti nemoku, jos nuobodžios, tai kurti man visai neniežti, kūryba nėra mano pašaukimas. Retkarčiais pažaidžiu, bet tuo taip pat neįtikinu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!