Juozo Tumo-Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjo Mykoliuko charakteristika

Nacionalinio charakterio bruožai

Komentaras, apysakos fragmentai, citatos

Ryšys su gamta

Mykoliukas geriausiai atsiskleidžia būtent būdamas gamtoje – dirbdamas laukuose, muzikuodamas ar tiesiog leisdamas laiką su gyvūnais. Jis jaučia ypatingą harmoniją su aplinka, jam patinka „žolynę prisigauti“, kartu su žiogu eiti į tą patį gamtos akordą. Tai rodo, kad gamta jam yra ne tik darbo vieta, bet ir dvasinis prieglobstis, kur jis atranda ramybę bei save. Citata: „Veidu į vakarus, kur saulutė pamažu žemyn leidžias, įsižiūrėjęs į erdvę, ne tą erdvę, kuri prieš jo akis, tik į tą, kuri jame pačiame. Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju; kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“

Meniška prigimtis/kūrybingumas, svajingumas

Mykoliukas išsiskiria tuo, kad jo vidinis pasaulis daug turtingesnis nei kasdienis gyvenimas. Nors jis dirba ūkio darbus, širdyje yra kūrėjas – muziką jis naudoja kaip būdą išreikšti save ir pabėgti nuo sunkumų. Svajodamas ir grodamas, jis pasineria į kitą, dvasios grožio kupiną pasaulį. Citata: „Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu <...>. Muzika pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia.“

Darbštumas

Mykoliukas pavaizduotas kaip itin pareigingas ir atsakingas žmogus. Jis niekada nesiskundžia, tyliai ir kantriai atlieka visus darbus, kurie jam skiriami. Nors yra jautrios, meniškos prigimties, tačiau visada paklūsta ūkio reikalams. Darbas jam – ne tik būtinybė, bet ir gyvenimo prasmės dalis, rodanti jo ištikimybę šeimai. Citata: „Mykoliukas visur šoka, bėga, nė neviptelėjęs, mažiausiu žodeliu nepaprieštaravęs, nepasiteisinęs, niekam, nė namiegams, nepasiskundęs. Dirbo tylomis, kalbėjo tik kas reikia.“

Religingumas/pamaldumas

Religija Mykoliukui suteikia ramybės, vidinės stiprybės ir atramos gyvenime. Jis moka melstis, supranta tikrąją dvasinę prasmę, o bažnyčia jam – vieta, kurioje jis randa susitelkimą ir susitaikymą. Tikėjimas jam padeda išlikti doram, kantriam, priimti sunkią dalią bei gyvenimo neteisybes. Citata: