Juozo-Tumo Vaižganto biografija

J. Tumo-Vaižganto biografija Vaižganto gyvenimo tikslas Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu. Liepė būti žurnalistu, buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionierium, tik tik ne anarchistu (buvau pakviestas vieno tilto sprogdinti), buvau. Liepė „profesoriauti“, profesoriavau pačioje aukštojoje mokslo įstaigoje. Jei būtų liepę važiuoti į Anglų Karalių, turbūt būč važiavęs“, – rašė 1932 m. Vaižgantas, atsakydamas į kultūros žurnalo Naujoji Romuva rašytojų anketą. Lietuvybės skatinimo veikla baigus kunigų seminariją 1893 m. baigė Kauno kunigų seminariją, kurioje priklausė slaptai lietuvių draugijai, įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Įsteigė, redagavo, leido ir platino Tėvynės sargą (1896–1902), redagavo Žinyčią (1900–1902); juose tautiškumo pagrindu stengtasi jungti įvairių pažiūrų autorius, priešinamasi rusifikacijai ir polonizacijai, rūpinamasi švietimu. Kur iki gyvenimo pabaigos dirbo? Kokiais nuopelnais pasižymėjo? Kokį jį matė žmonės? Lenkijai okupavus sostinę, pasitraukė iš Vilniaus į Kauną, įsteigė laikraštį Nepriklausoma Lietuva, nuo 1920 m. buvo paskirtas Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriumi. Suremontavęs apleistą šventovę, čia dirbo iki gyvenimo pabaigos (iki 1932), tapo mėgstamiausiu ir mylimiausiu Kauno klebonu, nuskriaustųjų, atstumtųjų, nesuprastųjų užtarėju, aktyviu visuomenininku, griežtu suponėjusių valdininkų kritiku, ryškia nepriklausoma asmenybe. Vaižgantas ir jo literatūrinis kelias Literatūros ir kritikos žurnale Skaitymai 1921 m. paskelbė apysaką Dėdės ir dėdienės, bendradarbiavo kaip kritikas, – gindamas nuo piktų kritikų pradedančiuosius autorius. 1922 m. Vaižgantą pakvietė dirbti Lietuvos universitetas. Jame iki 1929 m. dėstė spaudos draudimo periodo (1864–1904) literatūros istoriją, gyvu ir spalvingu žodžiu sutraukdamas būrius studentų iš įvairių fakultetų. Publikavo keletą knygelių apie rašytojus (Maironį, Antaną Baranauską, Vincą Kudirką ir kt.), paskelbė daug vertingų atsiminimų. Baigęs dėstytojauti (1929 m. Lietuvos universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą) atsidėjo grožinei kūrybai. Vaižganto slapyvardis Lietuvių mitologijoje Vaižgantas yra žemės dievybė, augalijos atsinaujinimo, gaivališkojo prado reiškėjas. Kartu tai dievybė, tarpininkaujanti tarp Gamtos ir Kultūros. Toks yra ir Tumas-Vaižgantas – „žemės ir prigimties jėgų poetas, o kartu dvasinio prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukštintojas“ (V. Zaborskaitė). Užaugęs Aukštaitijos valstiečių šeimoje, kurioje buvo dešimtas vaikas, mylimas ir lepinamas, ir vėliau jis domėjosi savo šeimos narių likimais, gimtojo kaimo žmonių istorijomis ir pasiryžo jas įamžinti prozos raštuose. Kūrinių tikslas Pateikti kuo platesnį socialinės tikrovės paveikslą, parodyti lietuviškų papročių, etnografinės aplinkos grožį, savo krašto žmonių rūpesčius bei viltis, kritikuoti apsileidimą ir kitas ydas. Jis sukūrė poetizuotą ir šaržuotą lietuvio paveikslą. Vaižganto nuomonė apie lietuvius Rūpintis savo tauta Vaižgantui reiškė visada sakyti tiesą, ką apie juos mano, nors mintys ir būtų skaudžios. Jis niekada neliaupsino lietuvio būdo, nekūrė mito apie lietuvių darbštumą. Priešingai, greitam ir judriam Tumui lietuviai atrodė lėti, nerangūs, tingūs. Savybėmis, kuriomis Vaižgantas pasižymėjo Tolerancija, darbštumu, siekiu sujungti visus į vieną būrį, pasitikėjimu žmonėmis, laisve, sakymu to, ką mano, drąsa, aktyvumu. Vaižganto santykis su kunigyste Iš vieno Vaižganto laiško: „Kunigu būti nenorėjau, septynerius metus delsiau, kol išėjau šešių klasių realinę mokyklą. Ir ta mokykla, be lotynų kal­bos, netiko seminarijai. O kaip reikia, baigdamas devyniolik­tus metus, 1888 m., įstojau į Kauno kunigų seminariją, nes priėmė be kvotimų [...]. Kunigu mane padarė viena motinos malda. Prieš labai gražų Madonos paveikslą, jį gal tebeturi Jonai Tumai, paklupdė mane, aštuonioliktus metus einantį jaunikaitį, labai gražiais gausiais ir ilgais plaukais, kuriais aš didžiavaus, kuriais ir sesuo Ona Indrelienė labai didžiavosi, ir verkdama, pati stačia, pavedė mane dideliu tikėjimu Dievo Motinos globai, kad manęs moterys nesubalamutytų. Man buvo baisiai nejauku. Aš tokio gyvo tikėjimo neturėjau, bu­vau atpratęs savo tikėjimą žadinti gera malda, bažnyčioje; bet netikįs niekados nebuvau, tai vis delto man rodės, lyg kažin kas tarp manęs ir nežemybių užsimezgė. Tėvelis, kaip vyriškis, labai pamaldžiai suko savo rožančių, labai gražiai intonuodamas „Sveika Marija“, tačiau jis buvo mano būdo - ne taip širdingai pamaldus, kaip Motutė. Bet ir jis mane vieną kartą sumezgė su Dievo Apvaizda.“ • Taigi Vaižgantas kunigu tampa pildy­damas tėvų valią. Visgi Vaižganto šis faktas nėra smerkiamas. Vaižganto tėvų noras matyti sūnų kunigu susijęs su giliu rūpesčiu: „Pavedė mane dideliu tikėjimu Dievo Mo­tinos globai, kad manęs moterys nesubalamutytų“. Rūpestis yra meilės pagrindas. Vaižganto tėvai mei­lės rūpestį savo sūnumi, jo ateitimi išreiškia atvirai jį išsakydami. Daug ir atvirai reiškiamos meilės ir palankių emocijų Vaižgantas patyrė ir savo vaikys­tės namuose. Taigi Vaižgantas yra lyg atiduodamas, paskiria­mas tikėjimui. Ir ne tik: tėvų tikėjimas tampa atsva­ra, atrama, kai jo paties tikėjimas sušlubuoja, kai „viskas buvo sudrikę“, tėvų tikėjimu yra pildoma vidinė tuštuma: „Šitos Tėvo maldos man užteko per penkerius metus“. • Vaižgantas taip mato savo tė­vus: „Per „tėvus“ aš, sakysime, nieko daugiau savo gimdytojų gyvenime nematau ar, tikriau, man nesi­mato. Viską uždengia - mano tėvai; tai mano garbė, mano džiaugsmas, mano dėkingumas.“ • Tačiau tvirtas artimųjų tikėjimas netapo tvirtu paties Vaižganto tikėjimu. Šis argumentas vis iškyla laiškuose, kur jis save nu­sako kaip netikintį žmogų: „Aš širdyje bedievis, nes Dievo buvimo gyvai savyje nejaučiu, tai aš niekados nieko nesmerkiau už tariamą ir kitų bedievybę“, „Netikėjimo motyvų man yra daug, ta­čiau aš jaučiu, jei pasiduočiau religiniam skepticiz­mui, aš būčiau labai nelaimingas, gal net gerbti sa­vęs nenorėčiau, o dabar mane guodžia, kad aš jau­čiu savyje kažin kokią vertybę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!