Juozo Apučio asmenybė ir novelės

1956 m. baigęs lituanistikos studijas VU, sąmoningai pasuko į vietinių realijų faktūrą, sakytinio pasakojimo formas. Jo novelių knygose „Horizonte bėga šernai" (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais" (1977), „Keleivio novelės" (1984), apysakose „Tiltas per Žalpę" (1980), „Vargonų balsas skalbykloje" (1988), „Plėnys" (1994) gimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras, o atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu - įgavo elegiško lyrizmo, būdingo lietuvių literatūros vidiniam balsui.
J.Apučio novelėse nuolat kartojama scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Tai sakralinis aktas. Gimtieji namai - šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų - savęs praradimas, o gal ir mirtis. Tėvas aria dobilieną, motina kūrena krosnį, vaikas eina į ganyklą. Tai uždara veiksmo erdvė, kur visi daiktai jaukiai glaudžiasi prie tavęs. Jie apgaubti atsisveikinimo liūdesio, nes tai prarasti daiktai, jau nurašyti techniškosios civilizacijos, išardžiusios valstiečio buities uždarą erdvę. Vaiką, pagrindinį novelių ir apysakų herojų, pagauna „nesuprantamas kažko ilgėjimasis", kai virš ganyklų pažeme greitai skrieja juodi debesys. Arklys lekia paskui skriejančius debesis iki plento ir gailiai žvengia. Tarp lekiančių debesų, arklio žvengimo ir vaiko ilgesio nusidriekia nesuprantamas ryšys, formuojantis potekstės klodą, kuris J.Apučio novelei toks pat būtinas, kaip ir lyriniam eilėraščiui. Išlaikydamos tradicinės epinės sandaros elementus (įvykį,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!