Juozas Tumas – Vaižgantas (skaidrės)

Juozas Tumas – Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“

• Šviesioji lietuvių tautinio atgimimo legenda, ryškiausias XX a. pradžios rašytojas, publicistas , savo kūryboje kėlęs ir gvildenęs besąlygiškos meilės, atsidavimo Lietuvai, jos žmonėms idėjas
• Kūrybos tikslas - Literatūrologė Vanda Zaborskaitė teigia: ,,Rašytojui rūpi parodyti liaudies žmogaus prigimties turtingumą ir joje glūdinčias neišsenkamas kūrybines galias, liaudies etinių principų aukštumą, būdo švelnumą ir širdies gerumą, kuris, anot Vaižganto, sudaro būdingiausią ,,lietuvių etninio charakterio bruožą." Taigi, Vaižgantas kūryboje siekė atskleisti tautos dvasią, tautos charakterį.
• Jo kūrybos centre – vidiniai žmogaus išgyvenimai. Neoromantikus domino tautos likimo klausimai, tapatybės paieškos.

Apysakos tematika

• Žmogaus ir gamtos ryšys
• Kilni meilė ir asmens vienišumas
• Šeimos tarpusavio santykiai
• Darbo tema
• Dvasinis ir moralinis autoritetas
• Meno vaidmuo asmens gyvenime

„Dėdės ir dėdienės“

• Žanras – apysaka
• Idėja - žmogų gražų daro meniška prigimtis, glaudus ryšys su gamta, su šeima, gebėjimas aukotis dėl artimųjų.
• Erdvė - Rytų Aukštaitijos kaimas (kultūros erdvė) ir laukinė gamta (natūros erdvė).
• Laikas - istorinis laikas (XIX a., baudžiava ir jos panaikinimas), biografinis laikas (žmogaus gyvenimas nuo jaunystės iki senatvės).

Mykoliuko paveikslas

• Mykoliukas – kuklus, paklusnus, nuolankus – daugybę jam užkrautų darbų atlikdavo nesiskųsdamas, o už darbą jam užteko tik menko atlygio. Jo pastangos nebuvo įvertinamos , be to, visi jį laikė ,,mažu", o ir pačiam jis toks atrodė. Jis buvo švelnus ir jautrus – su brolienės vaikais elgdavosi moteriškai. Mykoliukas nuolat grojo tą pačia melodiją savo pasidarytu smuiku, buvo meniškos sielos. Jis turėjo artimą ryšį su gamta – grojo gamtoje tarsi žiogas. Buvo uždaro būdo, vienišas liūdnas, retai su kuo kalbėdavosi. Tačiau Mykoliuko gyvenime viską pakeitė meilė Severijai. Meilė jį vertė šypsotis, groti su triumfu ir ūpu, tačiau meilę jis tik išgyveno, jautė, bet jos nesuprato. Mykoliukas staiga supranta, kad jo gyvenimas panašus į pragarą – jis jau yra 30-ties, tačiau neturi ūkio, vaikų, yra nevedęs. Vis dėlto, jis palieka viską taip, kaip yra, nesiryžta kovoti dėl meilės, nes vertina šeimą ir negali apleisti brolio vaikų, yra prisirišęs prie gimtinės, be to, dėl savo socialinės padėties nieko neturi. Vėliau Mykoliukas tampa Mykolu – Dzidoriumi Artoju. Nors iš pažiūros jis - ,,keiksmininkas, toks pikčiurna, surumbėjęs senas jaunikis", kuris neprieštaraudamas dirba visus darbus, vidus – visiškai kitoks. Nors nebegrojo smuiku, jis buvo švelnus, ramus, išmintingas bei giliai tikintis, tad savo jautrią širdį išliedavo bažnyčioje. Save įprasmino darbe, tikėjime, meilės prisiminimuose, nepalūžo ir įgijo ištvermės viską iškęsti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!