Juozas Aputis. Zalatoriaus recenzija

Keleivio noveles, kaip ir kiekvieną rimtą, talentingą knygą, galima analizuoti įvairiausiais požiūriais, rasti joje daugybę literato dėmesį patraukiančių dalykų, leidžiančių gražiai pademonstruoti teorinės analizės sugebėjimus (galima, sakysim, atskirus etiudus parašyti apie motinos ir tėvo paveikslų įprasminimą, apie realybės ir fantazijos derinimą, apie nuolatinį dobilų įvaizdžio varijavimą tekste ir t. t.), bet, mano supratimu, svarbiausia iškelti tai, kas skaitytoją jaudina pirmiausia, kas aktyviausiai žadina mūsų pilietinę sąmonę ir verčia kalbėti. Prie tokių momentų aš ir priskiriu klausimą: „Ką daryti, nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe?“ „Kiekvienam valia pasirinkti savo sprendimą“. Taip sakė Aputis anksčiau. Šiandien toks atsakymas jo nepatenkina. Kodėl? Todėl, kad pasirinkimas dažniau būna niekingas negu garbingas. Genamas savisaugos instinkto, pagraužtas reliatyvizmo kirmino, pasiklydęs konformistinių poelgių tankmėje, kompleksų slegiamas ir išsigandęs žmogus labai mielai glaudžiasi prie tų, kurių pusėje jėga, o su ja, žinoma, ir prievarta. Rinkinyje yra mažytė novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Joje (kaip ir anksčiau minėtame kūrinyje) autorius ne tik neslepia savo pozicijos, bet pats dalyvauja veiksme kaip stebėtojas (novelė turi netgi paantraštę „Trumpa paskaita apie kūrybos procesą“). Siužetas klasikinis ir daug kam girdėtas: reikia nugalabyti niekam nebereikalingą seną šunį. Apie tai rašė J. Biliūnas („Brisiaus galas“), J. Savickis („Ad astra“)... Bet kokia šio akto psichologinė ir moralinė metamorfozė! J. Biliūno šeimininkas nušauna šunį geliančia širdimi, paskui bėga nuo jo tekinas, kad nematytų gyvulio agonijos. J. Savickio Dalba skandina šunį kaip bankininkas, atrenkantis ,,visai netikusius vekselius sunaikinti“. Tačiau skandina įniršio valandą, stumiamas energijos pertekliaus, norėdamas sau įrodyti, kad niekada nesusvyruos, siekdamas racionaliai sutvarkyti ūkį. „Racionaliai“ elgdamasis (Dalba murkdo šunį eketėje net po to, kai tas jį patį išgelbsti), jis vis dėlto viską daro toli nuo žmonių, o užkluptas susigėsta: jame, matyt, teberusena Brisiaus šeimininko jausmai ir tebegalioja senieji moralės principai. Tuo tarpu Apučio vaizduojamas pienininkas (savo globėjos švelniai vadinamas „vaikeliu“) eina per kaimą demonstratyviai nešdamasis šautuvą,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!