Juozas Aputis ,,Vieniša sodyba” analizė

Juozas Aputis ,,Vieniša sodyba” analizė

Juozas Aputis – XX amžiaus antros pusės – XI amžiaus pradžios moderniosios lyrinės psichologinės prozos kūrėjas, vertėjas. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietuviško kaimo nykimą, dramatišką vertybių kaitą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasinius praradimus. Rašytojui yra vertinga tik tai, kas yra tikra, todėl jo novelių pasakotojas neretai šaiposi iš snobiško domėjimosi etnografija ir senove, nepiktai pašiepia senosios kartos atstovus, sugundytus naujojo laiko vilionių. Jo kūriniuose yra idealizuojamas patriarchalinis šeimos modelis, aukštinamos tradicinės vertybės – atjauta, ištikimybė, rūpestingumas.

Novelėje ,,Vieniša sodyba“ autorius aptaria žmogiškąsias vertybes: toleranciją, jautrumą, empatiją. Kūrinys pradedamas tarsi universaliosos žmogaus prasmės aprašymu, laiko tekmės reikšmės apibūdinimu individo gyvenime, tai tarsi abstraktus įvadas į novelės siužetą: ,,Kad ir kokią sunkią naštą prieš daugel metų tau būtų uždėjęs laikas, vis tiek nuo tam tikros akimirkos prasideda užmaršties erozija, praeitis ima nykti ir tolti“. Yra rašoma apie artimo žmogaus mirties poveikį individo mąstysenai: ,,Liesdamas ar matydamas jo daiktus, tu girdi ir jo žingsnius, jo žodžiai skamba ausyse, jo akys seka tave visur ir visada, kiekvieną gražų ar niekingą savo darbą matuoji to negyvo žmogaus požiūriu. Jis yra tartum kokia kelrodė tavo žvaigždė.“ Autorius vartoja palyginimą, sulygindamas mirusį artimą žmogų su kelrode žvaigžde, nes šis, po mirties, tampa tik liūdnas, bet tuo metu vienintelis prisiminimas esantis galvoje. Pats pasakotojas novelėje nėra įvardijamas, jis yra tarsi visažinis. Pasakotojas tarytum samprotauja skaitytojui, į skaitytoją kreipiasi antruoju asmeniu. Antroje novelės pastraipoje atsiskleidžia ir kūrinio laikas: ,,Gražiai pro langą bėgo pavasario žaluma apsitraukę medžiai“. Pasakotojas atsiskleidžia, kaip rašytojas, kūrėjas. Jis įvardijamas įvardžiais: ,,Džiaugsmas tvenkėsi širdy – pagaliau jo knyga bus greitai išleista, jam kantriai ir tyliai pavyko įrodyti, kad žmogaus gyvenimo negalima matuoti bedvasiais matais, kad žmogus niekada netilpo ir netilps į jokius apibrėžimus, nors ir kokie kilnūs jie būtų.“ Pasakotojo tikslas – įrodyti, kad žmogus yra atskira būtybė, kurios neapibūdina atskiri titulai, apibrėžimai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!