Jono Biliūno novelės ,,Vagis’’ analizė

Jono Biliūno novelės ,,Vagis’’ analizė J.Biliūnas – XIX a. pab. – XX a. pradž. lietuvių rašytojas, novelistas. Jo tekstai pasižymi realizmu derinamu su pasakos motyvais, psichologine analize, dažniausiai koncentruojamasi į paprastą kaimo žmogų, kurio didžiausios vertybės – dorybė, teisybė bei laisvė. Savo kūrinius pats Jonas Biliūnas yra pavadinęs ,,psichologiniais piešinėliais”, tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius žmonių paveikslus, bet ir vidinius išgyvenimus: kaltę, sąžiningumą, gailestį bei meilę. Šis rašytojas laikomas psichologinės prozos pradininku, atskleidusiu socialines, moralines problemas, kurios sprendžiamos humaniškais sprendimais, vadovaujantis krikščioniškomis vertybėmis. Jis pradėjo rašyti intymesnį, ryškesnį pasakojimą, vaizdavo sudėtingus veikėjų charakterius. Tai puikiai atsiskleidžia vienoje iš Jono Biliūno novelių ,,Vagis’’, kur sąžinė – didžiausias žmogaus teisėjas. Kūrinyje pasakotojo gyvenimo istorija susijusi su objektyvia tikrove, nulemta konkretaus įvykio - susitikimo su arkliavagiu. Susitikimo laikas – vėlus, šaltas žiemos vakaras. Tačiau tekste nėra smulkaus laiko aprašymo, jo detalės („mėnesiena", „tyla aplinkui", „traškėjo nuo šalčio tvoros" ir kt.) atlieka pagalbinį vaidmenį.Tekste ryškėja biografinis pasakotojo laikas, kuriame nėra sąstin­gio, jis nuolat eina į priekį. Ištraukos pradžioje prisimenama jaunystė, sugrį-­ žimas iš savo paties piršlybų, vėliau lemtingas, dramatiškas susitikimas su vagimi, kuris yra ypač išsamiai aprašomas, kas ir būdinga J. Biliūno kūrybai. Čia prasideda veikėjo svarstymai : „ Pulti vidun?“ ar bėgti šauktis pagalbos. Jaunuolis ryžtasi veikti vienas, nes nebėra laiko, o kumelys jam svarbiausias. Veiksmas trunka vos kelias minutes, išsamiai aprašomas veiksmas, kurį plėtoja jaunuolio išgyvenimai : „O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės...“ . Tuo momentu jaunuolio noras išsaugoti gyvulį jam svarbiausias, jis greitai susivokia ir priima sprendimą – nužudo nepažįstamąjį: „Kaip daviau kūle per galvą, - tik žagtelėjo ir parkrito negyvas ant žemės.“ Jaunuolį apima didžiulis džiaugsmas, iš laimės jis net apsiverkia, vis dėlto jam pavyko išsaugoti kumelį: „Kaip beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau, verkiau.“ Pasakotojas save pavadina bepročiu, norėdamas parodyti, kad tuo metu negalėjo blaiviai mąstyti ir suvokti, kad padarė nusikaltimą - jam svarbiausia buvo išsaugoti augintinį. Šioje J. Biliūno novelės ištraukoje susipina du prieštaringi jausmai: džiaugsmas ir baimė. Baimė - prarasti kumelį, ir džiaugsmas, kurį sukelia jo išgelbėjimas. Jaunuolis nužudo vagį, dėl svarbiausio dalyko jam – kumelio. Jis įvykdo nusikaltimą, kuris iki pat gyvenimo pabaigos nenustos graužti jo sąžinės ir neleis jam ramiai gyventi. Gyvenimo istorija vertinama iš dabarties laiko pozicijų, tačiau svarbesnė yra praeitis, atskleidžiama retrospektyviniame plane. (Toks požiūris į praeitį būdingas lyrinei prozai). Žmogaus praeitis sąlygoja ne tik jo dabartį, bet susijusi ir su ateities perspektyvomis. Novelėje akcentuojamas sąžinės graužimas visą likusį gyvenimą, dėl to būtent Jokūbas ir nebegali gyventi pilnavertiškai. Po įvykio pasakotojas palaipsniui prisipažįsta artimiausiems žmonėms, tikisi Dievo atleidimo, taip norėdamas atsikratyti sąžinės graužaties. Jis taip pat save bando teisintis ir savo kaimynams, taip norėdamas sulaukti gailesčio, supratingumo, jog bent artimi žmonės atleistų už padarytas klaidas. Tačiau tokie prisipažinimai suteikia tik trumpalaikę ramybę. Po kiek laiko Jokūbas vėl pradeda mąstyti apie Žmogžudystę, kaip poelgis būtų galėjęs pakeisti jo gyvenimą, nebeturėtų visko, kas jam brangiausia. Pagrindiniam kūrinio veikėjui išsipasakojimas, išpažintis padeda išgyventi sąžinės graužatį. Jokūbas eina į bažnyčią, kur prisipažįsta kunigui, nužudęs vagį. Jis jaučiasi kaltas dėl savo religingumo, kadangi pažeidė vieną iš Dievo įsakymų - ,,nežudyk” ir dėl to sau negali atleisti. Jono Biliūno kūryboje ypatingą vietą turi sakraliniai dalykai: tikėjimas, žmogaus laikymasis dekalogo principų: „Ir išpažinties vaikščiodavau, ir bažnyčiai duodavau: lengviau ir ramiau po to būdavo“. Pagrindinis herojus visais įmanomais būdais stengėsi ištaisyti savo padarytą klaidą, kuri jį slegia net ir dabar, kai jis jau žilo plauko sulaukęs. Išryškėja problema: Už padarytas nuodėmes žmogus atgailauja visą gyvenimą. Ilgai vyras nerimo, sau vietos nerado: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!