Jonas Mačiulis - Maironis „Išnyksiu kaip dūmas" analizė

„Išnyksiu kaip dūmas“

Analizė

Maironis – 19a. 2pus. 20a. prad. Poetas (tikr. Jonas Mačiulis) padaręs didelę įtaką lietuvių grožinei literatūrai bei Lietuvos tautai. Maironio poezija pasižymi vaizdingumu, jausmų galybę bei paprastumu. Dažniausiai Maironis rašė poemas apie Lietuvą ir jos grožį bei kūrė remdamasis savo patirtimi, mintimis, plačiau apie Jono Mačiulio jausmus ir išgyvenimus galime įžvelgti vienoje iš jo poemų „Išnyksiu kaip dūmas“.

Pirmiausia, eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“ yra Maironio filosofinis apmąstymas apie žmogaus laikinumą, kuriame lyrinis subjektas išreiškia savo dramatiškus jausmus. Pagrindine poemos tematika tampa lyrinio „aš“ apmąstymai kas pakistų jam išėjus iš pasaulio. Šiuos apmąstymus atskleidžia pirmosios poemos eilutės „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, Ir niekas manęs neminės!“. Eilutėse lyrinis subjektas monologe vartodamas palyginimą „Išnyksiu kaip dūmas“ išreiškia savo mąstyseną apie žmogaus laikinumo sąvoką, kuri ,subjekto teiginiu, yra trapi. Beje, lyrinis subjektas sulygina žmogaus mirtį su gamta, lyg mirtis būtų tolygus, ramus išnykimas iš pasaulio, vartoja palyginimą „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo“. Tačiau kitoje poemos eilutėje „Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, O kas jų bent vardą atspės?“ yra kalbama apie seniau gyvenusius žmones, kurių darbų, kančių bei nuopelnų dabartinis žmogus neprisimintų, neįvertintų skausmo, kurį turėjo patirti proseneliai. Kitame posmelyje irgi yra minimi senovės žmonės, Atėnų, Sardės ar Rymo vyrai, kurie „pradingo“ laikui bėgant, kas patvirtiną lyrinio subjekto nuomonę, jog praeities kartų darbai nėra prisimenami. Tačiau lyrinis „aš“ sugrįžta į realų pasaulį, vėl monologu atskleidžia savo jausmus bei nerimą, ką įrodo eilutės „O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?“. Citatoje pasižymį retoriniai klausimai „O kas mano kančios?“ ir „Ar tas įkvėpimas?“, kurie išryškina lyrinio subjekto dvejones bei nusivylimo jausmą. Taip pat lyrinis „aš“ dvejoja dėl savo išgyvenimų, nežino, ar jie yra prasimingi, ar visos pastangos bereikšmės bei nujaučia artėjančia mirtį, ką rodo citata „Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas, Kuriems nebužilgo – kapai!”. Taip pat lyrinio subjekto sielą neraminą faktas, jog jo giesmės bus užmirštos ir kiti poetai negalės rasti įkvėpimo jo kūryboje. Šie lyrinio subjekto neramumai, mano manymu, yra tiesiogiai susiję ir su pačio autoriaus jausmais. Verta paminėti, jog lyrinio subjekto jausmai yra perteikiami pirmuoju asmeniu, kas ir sugretina autorių su kitais poetais, kadangi jis remiasi savo patirtimi bei išgyvenimais. Citatoje „Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, Bet vėl kaip mane ji apgaus!“ yra minima poeto patirtis siekiant garbės, pripažinimo. Šie siekiai yra metaforiškai sugretinami su žvaigžde, kuri ir „apgauna“ lyrinį subjektą, kadangi kaip ankščiau poemoje minėjo lyrinis „aš“ - žmogaus darbai yra užmirštami. Galiausiai lyrinis subjektas jaučiasi nusivylęs, pasidavęs, kadangi nebesupranta tikslo siekti garbės gyvenime, jeigu ji vis tiek dingsta. Tai galima įžvelgti strofoje „Ir kas ta garbė giesmėmis apdainuota? Šešėlis, kurs bėga greta!”. Pats lyrinis subjektas vėl gretina žmogų su gamta vartodamas palyginimus, pavyzdžiui, „Išblyško kaip ryto aušra“, kurie dar labiau išryškina žmogaus laikinumą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!