Jonas Mačiulis. Maironis. Kūryba ir požiūris.

Maironio lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie tėvynę. Jeigu šio poeto kūrybą įsivaizduosime kaip vientisą gyvą organizmą, tai tėvynės meilei jame teks širdies funkcijos. Iš jos sruvens gyvybės gijos į visas kitas Maironio kūrybos skaidulas, kol grįžusios vėl sueis į vieną ir tą patį centrą – Lietuvą tėvynę. Maironio lyrika ne gausi, bet gili.
Maironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Jis gyvena didžiulių dydžių akivaizdoje. Prieš jį nusidriekia begalinė laiko erdvė. Ji tęsiasi į gilią praeitį ir tolimą ateitį.
Maironio kūryba vystosi tarsi tarp dviejų priešingų polių:entuziazmo ir pasipiktinimo. Išaukštinęs savo poezijoje idealų kovotojo paveikslą, satyrose jis smerkia jo priešingybę.Todėl Maironio satyros svarbios tuo, kad atspindi nemaža savo meto negerovių, kad padeda giliau, visapusiškiau suvokti paties poeto ideologiją, tuos reikalavimus, kuriuos jis kelia žmogui, jo santykiui su visuomene ir savo epocha.
Poetas smerkia, jam bjauri gyvuliška, grynai fiziologinė būtis, kuriai svetimas dvasingumas. Bjaurus skepticizmas, kuris šiuo atveju plaukia ne iš gilaus gyvenimo ir žmonių pažinimo, o iš sielos rambumo, širdies kietumo ir šalčio, iš prigimties, nepajėgios meilei, susižavėjimui, atsidavimui. Nuo šitokio gyvenimo poetas nuplėšia dorybės kaukę. Blogo nedarymas, nieko neveikimas – dar ne dorybė. Dorybė poetui būna aktyvi, ji reiškiasi veikliu dalyvavimu gyvenime. Tad doro žmogaus vardą nusipelno tas, kas ryžtasi keisti pagedusią gyvenimo tvarką, nesitaiksto su ja. Žmogui neleistina toleruoti blogio, žiūrėti į jį abejingai. Jis neturi teisės...

Daugiau informacijos...