Johanesas Bramsas. Antonas Brukneris

XIX amžiaus vidurio vokiečių – austrų muzikinėje kultūroje išryškėjo dvi kompozitorių pozicijos. R.Vagneris – drąsus novatorius. Kurdamas “ateities muziką”, jis puoselėjo naujas tradicijas muzikoje. R.Vagnerio kūrybiniai pasiekimai stulbinantys: Gesamtkunstwerk idėja, operinė reforma, orkestro plėtra, dirigavimo teorija ir kt..
Vokietijoje – Austrijoje tuo pat metu šalia “ateities muzikos” egzistavo kitoks romantizmas. Jis žvelgė ne į ateitį, bet į praeitį. Pagrindinis šios pozicijos atstovas – J.Bramsas. Jis “ateities muziką” suvokė kaip utopiją. J.Bramsui buvo visiškai svetima R.Vagnerio Gesamtkunstwerk idėja, kuri atrodė mėgėjiška, paviršutiniška. Jis negalėjo sutikti su tuo, kad baigėsi grynosios instrumentinės muzikos raida. J.Bramsas – klasikinės tradicijos tęsėjas. Kūryboje norėjo atstatyti žanrinį apibrėžtumą. J.Bramso kūryba tapo atsvara R.Vagnerio menui, jo Gesamtkunstwerk idėjai, “begalinių” moduliacijų ir harmonijų muzikai. J.Bramso kūrybinis žvilgsnis nukrypo į baroko ir klasicizmo meną. Kompozicinė technika pagrįsta šių epochų stilių pažinimu. Kūryboje naudojo baroko kompozitoriams būdingą polifoninę techniką ( IV – osios simfonijos finalas, čakona). Pirmenybę teikė klasicizmo žanrams (simfonijai, koncertui, sonatai, kvartetui, kvintetui) ir formoms. Muzikos kalba, palyginus su R.Vagneriu, tapo paprastesnė, skaidresnė. Formoje vėl ženklus simetriškumas, motyvinis vystymas. “Rašyti taip gražiai kaip Mocartas mes jau nebegalime, pabandykime rašyti bent taip švariai kaip jis” – skelbė J.Bramsas.
XIX amžiaus meno kritikai, muzikos gerbėjai J.Bramsą kaltino ribotumu, konservatyvumu. Tačiau istorinė distancija įrodė, kad J.Bramso pozicija buvo nauja, tiek pat reikšminga, kaip ir R.Vagnerio “ateities muzika”. Kompozitorius, remdamasis praeities tradicijomis, suformavo naują stilistinę kryptį – neoklasicizmas (neo – naujas). Jis laikomas neoklasicizmo pagrindėju, pirmuoju kompozitoriumi neoklasiku. Tai individualaus stiliaus autorius. Praeities tradicijas atgaivino romantizmo dvasioje. Kompoztorius kėlė sau užduotį: klasikinę tradiciją praturtinti romantiniais bruožais, klasikiniais žanrais ir formomis išreikšti romantinius jausmus.
J.Bramso kūrybos pasaulis – charakteringas romantizmo muzikos pavyzdys. Kūrybai būdinga nuotaikų įvairovė – nuo gracingo šokio iki dramos ar net tragedijos, nuo subtilaus filosofinio susimąstymo iki didingos patetikos. Daugiau ar mažiau pabrėžiamas emocinis pradas, lyrinė muzikos išraiška. Tačiau bet kokią emociją “kontroliuoja”...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!