J. Marcinkevičius "Tokia yra meilė"

J Marcinkevičiaus eilėraščio „Tokia yra meilė“ interpretacija Justinas Marcinkevičius – XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas, prozininkas, eseistas. Jis parašė dramas „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, poemas: „publicistinė poema“, „Heroica, arba Prometėjaus pasmerkimas“, Esė „dienoraštis be datų“. Ne mažiau svarbūs ir tokie rašytojo eilėraščių rinkiniai, kaip: „liepsnojantis krūmas“, „gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Būtent iš pastarojo rinkinio ir yra mūsų nagrinėjamas Justino Marcinkevičius eilėraštis „Tokia yra meilė“. Pavadinimas „Tokia yra meilė“ iš karto atskleidžia viso eilėraščio temą – tai yra meilę. Tačiau pavadinime nepasakoma, kas yra tas meilės objektas. Tai mes sužinome perskaitę pirmąjį posmelį, kuris sudarytas tik iš dviejų eilučių: „Vakarinio dangaus šviesoje / koks gražus tavo veidas, gimtine!” Lyrinis subjektas kreipiasi į gimtinę, kuriai jaučia artumą. Šis jausmų ekspresija stiprinama sakinio gale pavartojamu retoriniu sušukimu. 2-asis segmentas pradedamas liepiamąja nuosaka: „atsiklaupk ir tylėk“. Tai rodo lyrinio subjekto ryžtą, tvirtą valią, neabejojimą. Patys žodžiai – atsiklaupk ir tylėk – simbolizuoja nusižeminimą, atgailą ir atsidavimą. Eilėraštyje kalbama apie meilę, nesugalvotą ir nesuvaidintą, tokią, kuri tarsi okupuoja visas mintis ir užpildo tuštumą širdyje. Meilės turi būti pilna visur ir visada. Taigi šis jausmas teka ir lyrinio žmogaus krauju: „Per širdį eina šaukdamas kraujas <...>“. Toliau matomas kreipinys parodo, kad meilė skiriama ne moteriai, ne vaikui ar motinai. Kreipinys „gimtine“ leidžia suprasti, kad visi jausmai ir žodžiai yra skirti jai. Intonaciniu požiūriu kreipinys labai pabrėžtas, matome net keturis brūkšnius. Tai dar kartą įrodo, kokia stipri meilė, jaučiama tėvynei. Su ja net bandoma kalbėtis: „<...>likimų lopšy, tavo tikslo ieškojau nerasdamas<...>“. Šis sakinys leidžia numanyti apie įvykusią vertybių kaitą eilėraščio žmogaus širdyje. Laikas ir patirtis formuoja tikrąsias vertybes ar net gyvenimo tikslą. Žodžiai: „vieversio lizdas arimų platybėse – tu!“ rodo, kad lyrinis subjektas atrado tai, ko ieškojo, pamilo ir garbina gimtinę kaip niekada iki šiol. Šauktukas sakinio reiškia, kad naujai atrastas jausmas tiesiog netelpa širdy, žmogus nori jį tiesiog rėkte išrėkti visam pasauliui. Lyrinis subjektas jaučia palaimą ir tvirtą ryšį su tėvyne, tai išreiškia epitetas “gera”. Jis jaučiasi laimingas turėdamas kontaktą su savo gimtine, o jo begalinę meilę savo žemei išduoda tai, kad jam malonu į ją žiūrėti. Lyriniam žmogui svarbu matyti žemės turtus: žydinčias obelis ir miegančius vaikus. Žydinčios obelys simbolizuoja harmoniją, o epitetas “miegantį”, kuris apibūdiną vaiką, parodo, kad jis jaučiasi ramus ir saugus, nes gimta žemė Justino Marcinkevičiaus poezijoje simbolizuoja vienovę, gerumą. Lyrinio subjekto artumą ir glaudų ryšį gimtinei parodo ir vartojamas įvardis “tavo”. Jis jaučią harmoniją ir atsakomybę už savo krašto dvasinę sveikatą, todėl pastebi, kad gimtinės akys ūkanotos. Epitetas “ūkanotos” parodo, kad tėvynė nesijaučia gerai. Jai būtinas palaikymas ir meilė. Eilėraštyje jaučiamas lyrinio subjekto ryšys su gamta: „ieškau gėlės“. Gamta – gėlė - jam įkūnija tėvynę: „kad man primintų tave“, iš to galime spręsti, kad lyriniam subjektui gimtoji žemė asocijuojasi su grožiu. Gėlės įvaizdžiu, o ypač jos kvapais, lyrinis subjektas išsako savo požiūrį į tėvynę, kaip augintoją, kuri sekė jį nuo pat vaikystės, žinome, kad J. Marcinkevičiaus poezijoje tėvynė augina žmogų. Metaforiškas gėlės skleidžiamas kvapas: „kvepėtų / vaikystė ir vakaras“, parodo tyrius gimtajai žemei jausmus, atėjusius iš vaikystės. Lyrinio subjekto noras: „visą laiką kvepėtų“, ir epitetai: „vakaras - / šiltas, mieguistas“, parodo, kad lyrinis subjektas išreiškia tėvynei savo prisirišimą, šilumą ir natūralumą, neužsidedant prieš ją jokių kaukių. Paskutinėje eilėraščio strofoje sakoma: „Štai: laimė turėti tave/ visados virš manęs pasilenkusią“. Taip vėl išreiškiamas tėvynės ir žmogaus santykis. Kaip minėta, Justino Marcinkevičiaus eilėraščiuose tėvynė augina žmogų, todėl ji yra virš žmogaus, pasilenkusi į jį, taip pat tai lyg saugumo simbolis. Paskutiniame posmelyje atsiskleidžia ir gimtosios kalbos tema. Tai galime suprasti iš palyginimo: „o, mano žodžiai! Kaip tvarsčiai, prilipę prie tavo žaizdų“. Galima spręsti, kad gimtinė labai daug kentėjo, o kalba yra vienintelis dalykas, kuris gali jai pagelbėti, tai yra, jei nori neprarasti savo tėvynės, turi kalbėti sava kalbą, nes tik taip išlaikysi ją šalia savęs ir neaitrinsi atsivėrusių žaizdų, o jas po truputį gydysi. Taigi, Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje „Tokia yra meilė“ atsispindi keletas jų poezijai būdingų bruožų. Tai glaudus ryšys su tėviške ir tėvyne, jos gamta, gilios dvasinės vertybės, gimtosios kalbos tema. Nors Justinas Marcinkevičius priskiriamas Vytauto Didžiojo metų poetų kartai , tačiau pagal šio eilėraščio tematiką jis gali būti lyginamas su Vydūnu, kurio požiūris į tėvynės ir žmogaus ryšį buvo gana panašus. Tačiau Marcinkevičius savitas tuo, kad jis – tikro lyrinio eilėraščio kūrėjas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!