J. Derrida. Požiūris į religijos filosofiją

J. Derrida yra vienas iš svarbiausių XX a. filosofų. Labiausiai jos vardas yra minimas prie dekonstrukcijos termino. Gimė jis Alžyrė, vėliau persikėlė į Prancūziją. Kaip ir daugelis postmodernistų mano, kad absoliučios vienintelės tiesos nėra ir jos negali būti, tai pat nėra ir absoliučios vertybės, kurios mes turėtumėme laikytis. Jis turėjo milžiniška įtaką tiek filosofijos formavimuisi, tiek literatūros ir meno kritikai, tiek teologai. Būtent religijos filosofija jis susidomi prieš pat mirtį, ir paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį paskyrė jai.
Šioje esė aš nagrinėsiu Derrida požiūrį į religijos filosofiją, pabadysiu suprasti miglotą jo tekstą, pateiktą seminaro metu, vykusio Kaprio saloje. Užduotis pakankamai sudėtinga, bet pabandysiu išryškinti pagrindines jo pateiktas sąvokas ir mintis, taip pat pabandysiu padiskutuoti su šiuo pripažintu filosofu, o tai turėtų būti pakankamai paprasta, nes pats tekstas yra palankus diskusijoms, bet jokiu būdu ne išvadoms, ir ne supratimui.
Visų pirma Derrida atskiria pačią religijos sąvoką, nuo išganymo, šventumo, sakralumo. Religija turi savo dogmas, savo idiologiją, kurią skiepija kitatikiams, o štai šventumas ir sakralumas yra kiekvieno žmogaus asmeninis santykis su auškčiausiąja butybe. Religija apima sakralumą ir šventumą, bet jį paverčia savo įrankiu pritraukčiu žmones, arba darančių geopolitnius sprendimus. Čia turiu omenyje Derrida pamineta skirti tarp islamo ir islamizmo, islamas yra sakrališkas santykis su Alachu, tai šventumas, tai malda, atliekama penkis kartus per dieną, o štai islamizmas - tai jau idiologija, tai religija daranti politiką, joje nebelieka šventumo auros, Dievas užmištas, Dievas čia miręs, arba vienišas, kaip filosofas žvaigždėtą naktį. Jau po kelių lapų Derrida parašo: „Neužmirškime: indoeuropiečių kalba dar neturėjo jokio termino” įvardijančio pačią religiją, kultą ir net asmeninius dievus”, bet jau turėjo pačią ‘dievo’ sąvoką, kurios ‘ pirminė reikšmė’ yra „švytintis” ir „dangiškas””. Tad galima tvirtai teigti, kad filosofas atskiria sakralumą, nuo bažnyčios, ir sakralumą, kaip Dievą arba švytėjimą. Sakralumas ir šventumo pojautis eina visa ko priekijė, tik po jo formuojasi apiegos, kuriasi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!