J. Aputis "Dobilė. 1954 metų naktį"

J. APUČIO “DOBILĖ. 1954 METŲ NAKTĮ” IŠTRAUKOS ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA Prozaiko J. Apučio kūryba – ne vien įdomus ir prasmingas literatūros istorijos faktas, teikiantis impulsų ir medžiagos vis naujoms kūrinių interpretacijoms, bet ir gyvas šaltinis. Iš kurio galima semti mūsų epochos žmogų taurinančias mintis ir jausmus. J.Aputis “Keleivio noveles”, “Horizonte bėga šernai”, “Erčia, kur skaidrus vanduo”, “Vieniša sodyba”, Šviečiančios vilko akys” ir kt. Viena žymiausių novelių – “Dobilė. 1954 metų naktį”. Lėtoko, ramaus pasakotojo detalei skirtas ypatingas vaidmuo. Šykštokas poetinėms puošmenoms. Mėgsta šnekamosios kalbos žodžius, posakius, intonacijas. Nebijo pavartoti vieną kitą barbarizamą, laiko padiktuotą naujadarą. Sėkmingai naudojasi “ne savo vietoje atsidūrusio žodžio efektu”. Ironija - retas svečias, bet blyksteli laiku ir vietoj. Tenkinasi pačiu menkiausiu epitetu, mažybinėm, maloninėm formom. Nuotaikos (pirmiausia liūdnos) meistras. Tematikos atžvilgiu - kaimo rašytojas. Savotiška atsvara kompromisui su sąžine, žmogaus susmulkėjimui per visas Apučio knygas eina žmogaus orumo, savo vertės jutimo, aukštesnių, ne visada aiškiai suvokiamų ir įvardijamų dvasinių siekių idėja. Idėjinę, estetinę įtaigą ir reikšmę lemia autoriaus saikas ir taktas. Giliausią įspūdį palieka nuolat stiprėjanti tolstančios vaikystės, pauglystės, ankstyvosios jaunystės gaida. Taigi taupus, tikslus, efektyvus poetinių raiškos priemonių vartojimas yra svarbi Apučio prozos ypatybė. Meninė kūryba be kitų savo ypatybių turi dar ir tą, kad pro nepakartojamai individualų reiškinį, pro nepamėgdžiojamai savitą kūrėjo likimą visada prasišviečia ir universalesni dėsningumai, visuotinenė patirtis. Aputis filosofiškai sprendžia žmogiškąsias problemas. Rašo ne sau, bet žmogui ir apie žmogų (stengiasi užčiuopti jautriausias stygas, sužadinti norą matyti, girdėti vienas kitą). Dominuoja kaimo tema, autobiografiniai motyvai, grįžimo į vaikystę, tėvų namus. Novelė “Dobilė” – tai tik maža J.Apučio kūrybos atkarpa. Kūrinys iškart įtraukia skaitytoją į įvykių sūkurį. Audra, besikėsindama į mažo kaimelio, išsimėčiusio tarp dobilienų, ramybę, artinasi, grasindama žaibais ir perkūnija. Neužmirškime, kad dar visai neseniai perkūnas kėlė pagarbią baimę mažų kaimelių gyventojams. Visa, kas gyva, ruošiasi kovai už savo egzistenciją. Kaimiūkštis paliktas likimo valiai. J.Aputis mėgsta savo herojus pastatyti į kritines situacijas, kuriose jau nebeišeina veidmainiauti. Taip atsiskleidžia tikrieji žmogaus jausmai. Štai novelės ištrauka, kur pagrindinis herojus Martynas pamiršta Žukauskienę su visais trim alkanais vaikais. Jis turėtų visus nuvešti sunkvežimiu į miestą, kuris yra “už šešiasdešimties kilometrų”. Martynui “pasidaro liūdna ir pikta, kad ta Dobilė ir audra viską sumaišė”. Tačiau pagrindinis herojus neveidmainiauja: “baisus čia daiktas – nuvažiuos kitą kartą”. Jam tikrai svarbiau jo paties motina, ši nesijaudintų dėl dingusios karvutės. O Žukauskienės vaikai jam juk svetimi. Ištraukoje užfiksuota kūrinėlio atomazga: “danguje jau matyti properšų, o motina stovi prie mažo langelio žemame kambary balta galva ir baltais marškiniais”, “Marčius nebegali suvaldyti džiaugsmo, kad vis dėl to Dobilė atsirado, kad jis atrado ją ir kad motina daugiau nebeapalpo, ir nepasidarys jai gal blogiau šiąnakt”. Atomazga jaučiama ne vien tik iš gerų naujienų aprašymo, bet ir iš to, kad viskas piešiama šviesiomis spalvomis: balta motinos galva, balti marškiniai, šviesėjantis dangus. Tačiau veikėjų likimas vis dėlto išlieka trapus ir dramatiškas, neaiškus. Socialinės problemos neišspręstos, jos atidedamos kitam kartui, kurio gali ir nebūti, nes motina “sunkiai serganti”. Marčiaus jausmai ištraukoje atskleisti labai įdomiai. Jis ne tik pastatomas į kritinę situaciją, jo jausmai tiesiogiai susiję su gamtos reiškiniais. Tai natūralu, nes dar netolimoje praeityje kaimo žmogaus gyvenimą iš esmės lėmė gamtos sąlygos. Ištraukoje Marčius jau apsipranta “su audra ir žaibais”, nes žino, kad neturi kitos išeities – jam reikia skubėti, nes kitaip “gali negauti nė kepaliuko”. Ir tik tada, kai Marčius susitaiko su esama padėtimi, kai nutaria nebevažiuoti į miestą, audra ima rimti. Tai būtų pagrindinė ištraukos mintis: nereikia persistengti, kartais geriau neskubėti, išlaukti tinkamo momento. Veiksmo laikas aiškus iš pavadinimo. Tai viena pokario nakrtis. Tačiau net jei ir nebūtų nurodyta tiksli data – 1954 metai – vis tiek mes suprastume, kad tai pokaris jau vien iš tos frazės, kad “gali negauti nė kepaliuko”. Ištraukoje, kaip ir visoje novelėje, yra sugriauta tradicinės erdvės samprata. Erdvė triviali. Tai namiūkštis, dobiliena šalia jo ir pasaulis, egzistuojantis kažkur kitur. Vieningai ir sugestyviai kūrinio atmosferai sudaryti svarbios reikšmės turi ir pasakojimo rišlumas, vieno sakinio natūralus persiliejimas į kitą. J.Aputis sugeba nenutrūkstamai, sklandžiai rutulioti pasakojimą. Rašydamas jis atkakliai bėga nuo nuzulintų tiesų, tuščiai skambančių frazių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!