J. Aistis "Hidalgo"

Jonas Aistis – XX a.pr. poetas neoromantikas, savo kūriniuose vaizdavęs nežinios, blaškymosi, liūdesio apimtą žmogų. Neteisybė, skriauda, metafizinis liūdesys – viskas atsiskleidžia stebint žmogaus santykį su pasaukiu, gamta, analizuojant lyrinio subjekto išgyvenimus. Būtent toks žmogus vaizduojamas ir šiame Jono Aisčio eilėraštyje.
Eilėraštis sudarytas iš septynių segmentų, kuriose palaipsniui atskleidžiami lyrinio žmogaus jausmai, begaliniai jo siekiai. Eilėraščio turinys – žmogaus dvasinė išpažintis, subjektyvus atsivėrimas, užkoduotas skaitytojo atpažįstamais poetiniais ženklais, būdingais Jonui Aisčiui.
Pirmoji eilėraščio eilutė yra ne klausimas ir ne sušukimas, vadinasi, teiginys, bet jis nėra neutralus. Žodis „nieko“ atskleidžia viso eilėraščio nuotaiką. „Pailsus, stiklinis žvilgsnis“ – tai žodžiai, kurie atskleidžia lyrinio subjekto būseną. Vaizduojamas liūdintis, nusivylęs gyvenimu žmogus. Pirmieji sakiniai byloja apie dvasinį sunkumą, vidinę disharmoniją, visišką atišliejimą nuo pasaulio. Lyrinis atsivėrimas išsakomas trumpais žodžiais : „nieko, niekas“, kurių dėka galima suprasti, jog žmogus, atsidūręs būties ir dabarties slenkstyje, yra vienišas.
Lyrinis subjektas suvokia, jog visos jo pastangos surasti save, savo vietą pasaulyje yra menkavertės, jos neturi prasmės. Kalbėjimo sraute išryškėja minties prieštaringumai. Įtampa kyla ne iš „aš“, ne iš kalbančiojo psichologinių problemų (skausmas, liūdesys, egzistencijos beprasmybė), o bandant suvokti būties esmę, bandant eiti iš visiškos nežinomybės į žinojimą. Lyrinis subjektas ieškodamas pažinimo tarsi braunasi į svetimą, bet labai svarbią erdvę – bando ieškoti atsakymų: „...ieškosi tu...save ir visa ką pateisint...“. Todėl eilėraščio žmogus stengiasi beprasmybėje įžvelgti prasmę, pasaulyje – savo vietą, o aplinkoje – bent lašą tikėjimo ateitimi. Ieškodamas to, kas galėtų jį pateisinti, įrodyti egzistencijos prasmę lyrinis subjektas tarsi ir randa atsakymą, tačiau šis atsakymas eilėraščio žmogaus netenkina, o tik dar labiau verčia nusivilti : „...akys lėtos, kaip prarajos pabaisę...“. Širdies troškimai, skausmas, liūdesys atsispindi lyrinio subjekto abejonėse, nerime, dramatizme, tačiau šis liūdesys nėra beprasmis, kenčiantis žmogus gyvybingas ir gebantis pasipriešinti. Eilėraščio žmogus – liūdintis, pavargęs, bet su viltimi įveikti savo silpnybes, nugalėti nežinią. Atsiradusi viltis išsakoma trumpais žodžiais: „o, gal,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!