Itin išsami psichologijos medžiaga

Temperamentas. T.y. įgimtų ir mažai kintančių asmenybės psichinių ypatybių visuma,kuri apibūdina dinamine ir emocine asmenybės elgeso puses. T.y. pastoviausia psichinė savybė. Galima išskirti 3 t aspektus: 1) bendras žmogaus aktyvumas – reiškiasi tik su žm. tendencija išreikšti save ir keisti aplinką. Šiuo požiūriu vieni žmonės yra pasyvus, stebintis iš šalies, o kiti – aktyvūs, norintys viską daryti. T.y. kraštutiniai atvejai. 2) motorika – t.y. pašaliniam stebėtojui akivaizdi t pasireiškimo motorika susijusi su bendru žm. aktyvumu. 3) emocingumas. Priklauso nuo emocinio jautrumo, impulsyvumo ir emocijų nepastovumo. Vieni l. greitai ir stipriai reaguoja į naujus įspūdžius, tačiau jie greitai ir išdyla, o kiti – lėčiau, bet tie įspūdžiai išlieka ilgiau. T tipų klasifikavimas. Hipokratas Va.pr.m.e. sukūrė teoriją, kuri davė pradžią mokslui apie t. Pagal jį žm. t skirtumus lemia pagr. Jo organizmo skysčių proporcijos. Pasiūlė tokius t tipų pavadinimus: cholerikas (vyrauja tulžis), sangvinikas (kraujas), flegmatikas (gleivės), melancholikas (juodoji tulžis). Krečmeris išskyrė tipus pagal kūno proporcijas. Astetinis kūno sudėjimas – šizotimiškas t tipas, piktinis – ciklomiškas, atletinis – viskozinis. Šelderis pasiūlė somatotipo sąvoką. Tai fizinės kūno sandaros ir psichinių sav. visuma. Išskyrė 3 somatotipus: endomorfinis – pasižymi gerai išsivysčiusiai vidaus organais, mėgsta komfortą, draugiški, ramūs, ieško malonumų; mezomorfinis – ryški kaulų, raumenų sistema, tvirtas kūnas, aktyvūs, veiklūs, nerimastingi, energingi, mėgsta fizinius užsiėmimus; ektomorfinis – švelni oda, jautri nervų sist., jautrūs, baikštūs, siekia būti vieni, nervingi, laikosi socialinių normų. Aukštosios nervinės veiklos tipai ir t. Pavlovo mokslo apie akš.n.v.tipų ryšį su t esmė yra tokia. Įgimtu fiziologiniu t pagrindu laikomas aukš.n.v.tipas. jį lemią 2-ų pagr. Nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – 3 ypatybės: 1) šių procesų jėga 2) pusiausvyra 3) paslankumas. T tipai ir psichologinė charakteristika. T psichologinė charakteristika remiasi šiais pagr. požymiais: 1) sensytivumas (jautrumas). Apie jį sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galima sutelti kokią nors žmogaus reakciją. 2) reaktyvumas. Sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijas sukelia žm. išorinis arba vidinis to paties stiprumo poveikis. 3) aktyvumas. Apibūdina tai, kaip aktyviai žm. veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis iškeltiems tikslams pasiekti. 4) reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį parodo tai nuo ko daugiau priklauso žm. veikla: nuo atsitiktinių išorinių ar vidinių aplinkybių. 5) reakcijų tempas. Apie jį sprendžiame iš greičio įv. psichinių reakcijų ir procesų: judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos. 6) plastiškumas ir jam prišingas rigidiškumas. Juo apibūdina tai, kaip lengvai ir lanksčiai žm. prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių. 7) ekstravertiškumas – introvertiškumas. Apie juos sprendžiame iš to, kas daugiausia lemia žm. reakcijas ir veiklą – išoriniai įspūdžiai (ekstraversija) ar vidiniai išgyvenimai (intraversija). Pagal šiuos požymius galima apibūdinti kiekvieną t tipą. T kintamumo problema. Nors t ir yra paveldimas, tačiau kai kurios jo savybės gali kisti veikiant gyvenimo bei auklėjimo sąlygoms. Gali paveikti ir sunkios ligos vaikystėje, buitinės sąlygos, pergyventi psichologiniai konfliktai ir t.t. Vaikui augant bręsta ir jo t, nes ne viso t savybės jau yra susiformavusios žm. gimus. T brendimo negalima laikyti jo kitimu, nes bręstant išlieka tie patys santykiai tarp besivystančių savybių. Taigi t reikia charakterizuoti kaip įgimtą ir santykinai pastovią asmenybės savybę. Charakteris. Ch vadinama visuma individualiai savitų psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškose aplinkybėse. Tokiose pat situacijose skirtingi žmonės elgiasi skirtingai. Tai priklauso nuo ch bruožų. Ch bruožai ir asmenybės nuostatos. Į ch bruožus įeina sąvybės atspindinčios žm nuostatas. Visus ch bruožus priimta grupuoti į 4 sistemas. Tai ch bruožai išreiškiantys asmenybės nuostatas: 1) į kolektyvą ir atskirus žmones (nuoširdumas, reiklumas...) 2) į darbą (darbštumas, atsakingumas...) 3) į daiktus (tvarkingumas, aplaidumas...) 4) į patį save (kuklumas, savimeilė...). Ch struktūra ir jo savybių simptomo- kompleksai. Atskiri ch bruožai nėra atsitiktiniai. Jie priklauso vienas nuo kito, yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą lemia. Taip ch bruožai sudaro ch struktūrą. Todėl žinodami vienus žm. ch bruožus galime numatyti ir kitus, mums nežinomus. Ketelas sudarė bruožų grupes ir jas pavadino simptomokompleksais. T.y. tarpusavyje susijusios psichinių savybių sistemos. Pvz. Ketelo simptomokompleksą „valdymas - paklusnumas“ sudaro 10 poliariškai prišingų asmenybės savybių poros. Nustatyta, kad kiekviena iš 10 savybių atitinkamoje poroje prognozuoja visų kitų buvimą. Taigi žm. ch yra tik santykinai vieningas. Ch bruožų grupavimas į simptomokompleksus l, padeda taikomajai psichologijai. Visus ch bruožus siejančios savybės: ch vientyvumas (nėra prištaraujančių bruožų), pastovumas (lemia asmenybės santykių su aplinka ir su pačiu savimi vienodumą), aktyvumas (reiškiasi asmenybės veiklumu) ir tvirtumas (padeda siekti užsibrėžtų tikslų). Ch ir t. Ch formuojasi aukš.n.v.tipų pagrindu ir greta veikia tokie veiksniai, kaip ugdymas, socialinė aplinka, saviugda. Nuo t priklauso ch savybių išoriškas reiškimasis. T, tiksliau aukš.n.v.tipas, sudaro prielaidas greičiau formuotis vieniems ch bruožams, kitiems – sunkiau. T dorovinių asmenybės savybių nenulemia. T sąlygoja ch formavimasi ne tiesiogiai, o per veiklą. Ch formavimasis. Ch formavimasis yra dėsningas procesas. Vaikystėje susiformavusios ch savybės yra gana pastovios ir sunkiai kinta, lyginant jas su savybėmis susidariusiomis vėlesniame amžiuje. Ch bruožų pastovumui, stiprumui turi įtakos žm. pažiūros į šiuos bruožus sąmoningumas. Ch savybės formuojasi tik aktyvioje žm. veikloje. Ch reiškiasi pastoviais, įsitvirtinusiais veiklos būdais tam tikrose tipiškose aplinkybėse. Kad šie veiklos būdai visada pasireikštų ir būtų pastovūs, jie turi tapti automatizmais. Gyvenimas keičia žm ch; jį keičia ir pats žm savo elgesiu. Ch akcentuacijos. T.y. kai kurių ch bruožų per didelis sustiprėjimas ir įsivyravimas. Tai nulemia žm. elgesį. Skiriami tokie akcentuacijų tipai: 1) hipertivinis – būdinga pakili nuotaika, perdėtas savarankiškumas, aktyvumas 2) cikloidinis – cikliška nuotaikų kaita, cikliškai pasikartojanti depresijos fazė 3) labilusis – dažna, staigi nuotaikų kaita be rimtos priežasties 4) asterinis-neurozinis – greitas nuovargis, nervingumas 5) sensityvusis – drovumas, nepilnavertiškumas 6) psichosteminis – nerižtingumas, polinkis iį abejones 7) šizoidinis – polinkis į vienatvę, nenoras bendrauti, emocinis tuštumas 8) epileptoidinis – impulsyvumas, nepakantumas 9) isteriškasis – did. Noras atkreipti dėm, polinkis meluoti, fantazuoti 10) nepastovusis – valios neturėjimas, pasidavimas įtakai 11) komformistiškas – elgesio šabloniškumas, konservatyvumas, nuolankumas. Šios akcentuacijos būdingiausios paauglystėje. Grynų tipų būna l. retai, dažniausiai mišrūs. Suaugusiųjų akcentuacijos gali virsti psichopatija. Emocijos ir jausmai. E – šitą sąv. galina vartoti siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja t.y. trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai. Priskiriami išgyvenimai kurie yra susiję su biologinėskilmės organizmo poreikių patenkinimu. Tai e kilusios dėl alkio, troškulio ar pan. Taip pat priskiriamas emocinis pojūčių fonas. Plačiąja – greta e yra apimama sąv. Jausmai. J žymi pastovius, patvarius ir ilgalaikius išgyvenimus. E būdingos savybės: 1) poliariškumas t.y. džiaugsmas – liūdesys, baimė – drąsa ir t.t. 2) jaumų gilumas arba paviršutiniškumas. Jausmo gilumas yra susijęs su tą j sukėlusiomis vertybėmis. J gilumas atsiranda dažniausiai perpratus gyvenimo prieštaravimus, su branda. 3) steniškumas ir asteniškumas. E, kurios skatina organizmą veikti ir didina jo energiją – steniškos. Priešingai, veiklą silpninantys ir slopinantys pergyvenimai – asteniški. 4) ambivalentiškumas (dvylipumas). T.y. kada vienu metu vieno ir to paties objekto atžvilgiu juntami prieštaringi j. 5) pastovumo ir kintamumo požymiai. T.y. iš teigiamų gali tapti neigiami ir atvirkščiai. Tai priklauso nuo besikeičiančios situacijos. Emociniai reiškiniai (e.r.) apjungia 3 komponentus: 1) subjektyvus išgyvenimas t.y. tai ką jaučiame 2) fiziologiniai pokyčiai. Su e kaita susiję organizmo fiziologiniai pakitimai. Šie fiziologiniai pokyčiai susiję su kūno jutimais. 3) e.r. išorinė raiška. Gali būti neverbalinė raiška t.y. mimika, judesiai, pozos ir verbalinė raiška t.y. j, išgyvenimai išreikšti žodžiu. E galima įvardinti. E išreiškiamos frazėmis. Žm. nurodo ką norėtų veikti, daryti išgyvendamas tam tikras e. E teorijos. James-Lange teor. Šie mokslininkai rėmėsi tuo faktu, kas su emociniais išgyvenimais yra susiję įv. organiniai kūno pokyčiai. Priėjo prie išvados, kad pirmiau atsiranda organizmo pokyčiai, o e atsiranda šiuos pokyčius suvokus. Pvz.: pamačiau meška, pradėjau drebėti ir tik tada išsigandau. Dirgiklio suvokimaskūno reakcijaemocijos išgyvenimas. Simonovo informacinė e teor. E yra susijusios su kiekiu turimos inf apie tai kaip galima patenkinti poreikį. Individas, turintis pakankamai inf savo veiklai organizuoti e neperguvena. Tai išreiškė f-le: E=P(IB-IE). E – e, P – poreikis, IB – inf, būtina patenkinti poreikį, IE – esama inf. Galimi 4 variantai: 1) jei P=0, tai E=0 t.y. jei poreikis patenkina arba jo nėra, e irgi nėra 2) IB=IE,E=0 t.y. jei turime pakankamai inf e irgi nėra 3) IE

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!