Pedagoginės psichologijos medžiaga egzaminui

Išskirtinis mokinys Išskirtinis mokinys – tas kuriam reikia specialaus mokymo, atitinkančio savitas jos ( ar jo) : • Mąstymo savybes; • Sensorinius sugebėjimus; • Neuromotorines arba fizines savybes; • Socialinį elgesį; • Bendravimo sugebėjimus; • Įvairius sutrikimus ( Kirk, Gallagher) Išskirtiniai mokiniai yra tokie, kuriems reikia planuoti mokymą pagal jų ypatingus protinius, fizinius ar jausminius poreikius.Dabar už daugelio šių vaikų mokymą atsako mokytojas. Mokyti įprastinio mokymo grupėse buvo pradėta primėmus įstatymą, įsakantį mokyti mažiausiai varžančioje aplinkoje. Esminis mokymo įprastinio tipo grupėse komponentas yra individuali mokymo programa, kuri keikvienam išskirtiniam mokymui nustato ugdymo tikslus, jų siekimo būdus ir mokymosi rezultatų vertinimo kriterijus. Ar mokymas įprastinio mokymo klasėse veikia teigiamai? Tyrimai atskleidė, kad fizinių ir sensorinių sutrikimų turintys vaikai bendraudami su savo normaliais bendraamžiais sulaukia tų vaikų didesnio socialinio palankumo. Tačiau toks bendravimas menkai tepadeda vaikams, turintiems pažinimo ir elgesio sutrikimų. Mokytojai, mokantys savitų poreikių mokinius, turi žinoti 4 pagrindinius bendriuosius principus: 1. Normalumas – tai reiškia, kad turime suprasti, jog sutrikimas yra tik viena kitais atžvilgiais normalaus vaiko savybė; 2. Požiūris – jūs ir jūsų mokiniai turi atsikratyti įprasto neišmanymo ir neigiamo požiūrio į išskirtinius mokinius; 3. Vertinimas – reikai žinoti mokinio stipriąsias ir silpnąsias ypatybes, norint jam padėti jas įtvirtinti ar pakeisti; 4. Mokymas – reikia panaudoti turimą infrmaciją apie išskirtinius mokinius ir kiekvienam iš jų parinkti tinkamus mokymo metodus. Išskirtinių mokinių kategorijos 1. Specifinis nesugebėjimas mokytis – šiai palyginti naujai kategorijai priklauso mokiniai, kurių sugebėjimai manoma, yra žymiai geresni nei rodo jų realus užduočių atlikimas. Dažniausiai sunkumai yra susiję su netinkamu mokinio psichiniu ar kalbiniu vystymusi. Paprastai manoma kad priežastys yra genetiniai sutrikimai, smegenų pažeidimai, aplinkos deprivacija arba suardyta biocheminė pusiausvyra.Nustatyta, kad kiekviena iš jų lemia centrinės nervų sistemos funkcionavimo sutrikimus, nuo kurių gali priklausyti nesugebėjimas mokytis. Geriausias praktinis patarimas susiduriantiems su vadinamojo specifinio nesugebėjimo mokytis problemomis yra apibūdinti, palyginti, įvertinti, pasikonsultuoti ir veikti. Apibūdinti – pvz.:10val. 10 min. Garsiai skaitydamas, vietoj ,,kėdės“ perskaitė ,,sėdėk“ Palyginti – reikia palyginti jo elgesį su kitų mokinių elgesiu ir jo paties elgesiu, kai pateiktos spręsti kitokios užduotys. Įvertinti ir pasikonsultuoti – stebėję ir palyginę kurio nors mokinio elgesį, galite nuspręsti, kokia problemos esmė, sunkumo laipsnis ir kokios įveikimo galimybės. Svarbu nuspręsti ar jums reikia konsultacijos iš šalies. Veikti – sudaryti individualizuotą mokymo programą, kad mokinio nesugebėjimas būtų įveiktas planingai. 2. Komunikacijos sutrikimai Kalbos sutrikimai yra dviejų rūšių. Kalba, kaip kalėjimo procesas, yra sutrikusi tada, kai ji ,,tiek skiriasi nuo kitų žmonių kalbėjimo, kad atkreipia dėmesį, trukdo bendrauti arba vargina kalbėtoją ar klausytoją.”Pagrindiniai kalbėjimo sutrikimai tai artikuliacijos ( garsų praleidimas, sukeitimas, iškreipimas, pridėjimas), balso ( aukštumo, garso, kokybės) ir sklandumo ( mikčiojimas) defektai. Kita sutrikimų rūšis susijusi su simbolių, kuriais perteikiame mintis, supratimu. Tai pernelyg lėtas kalbos vystymasis ir afazija – informacijos supratimo ir reiškimo sunkumai. Kai kas priklauso nuo centrinės nervų sistemos sutrikimų, kai kas nuo situacijos ar aplinkos sąlygų. Galite padėti mokiniui jei pagirsite už jo pastangas, tinkamą komunikavimą, savo elgesiu skatinsite bendrauti, remsite įvairius bendravimo variantus klasėje, mokysite mokinį kontroliuoti savo bendravimą. 3. Protinis atsilikimas Protiškai atsilikusiam vaikui naudojama daug terminų: silpnaprotis, idiotas, imbeciles, debilas. Adaptacinį elgesį – sudaro sensomotoriniai, pagalbos sau, socializacijos, kasdienio gyvenimo ir profesiniai įgūdžiai. Kad galėtume vaiką laikyti protiškai atsilikusiu, jo IQ balai ir adaptacinis elgesys turi būti gerokai blogesni už vidurkį ( IQ turi būti mažesnis už 70). Pagrindinis protinio atsilikimo požymis yra neadekvatus adaptacinsi elgesys. Kai kurios išvados liečiančios mokymą, iš karto išryškėja. Reikia kruopščiai nustatyti mokymo seką, daug laiko skirti kiekvienam darbui pabaigti ir sudaryti sąlygas greitai sėkmei. Išmokimo užduotys turi būti nesudėtingos ir trumpos, su nedaug naujų elementų iš karto. Reikia padėti išlaikyti atmintyje, daug kartų mokant to paties. 4. Elgesio sutrikimai Dažniausiai sutrikusio elgesio mokiniams būdingi vienas ar keli iš pateiktųjų elgesio variantų: ◦ Nesugebėjimas išmokti, kurio negalima paaiškinti intelektiniais, sensoriniais ar sveikatos veiksniais; ◦ Nesugebėjimas užmegzti ir išlaikyti patenkinamus ryšius su bendraamžiais ir mokytojais; ◦ Netinkamas elgesys ar emocijos, esant normalioms aplinkybėms; ◦ Bendras didėjantis nusiminimas ir prislėgta nuotaika; ◦ Polinkis į fizinius simptomus arba baimę, susijusią su asmeninėmis ar mokyklos problemomis. Daugelis elgesio sutrikimų priežasčių slypi aplinkoje – skurdas, rasinė diskriminacija, tėvų meilės stoka, įžeidinėjimai, nesirūpinimas, aplinkinių priešiškumas. Tačiau sutrikimus kartais lemia ir fiziologiniai veiksniai, kartais piktnaudžiavimas vaistais ar net narkotikais. 5. Klausos sutrikimai Klausos sutrikimų diapozonas– nuo silpnos klausos iki kurtumo. Silpnos klausos ( neprigirdinčius) mokinius, specialiai prižiūrint ir naudojant klausos aparatus, galima mokyti per klausą.Kurčius vaikus reikia mokyti per kitus pojūčius. Vis dėlto kuo didesnis klausos sutrikimas ir kuo anksčiau jis atsiranda, tuo prastesni skaitymo ir kalbėjimo įgūdžiai. Dirbant su neprigirdinčiais vaikais, galima naudoti keletą lengvai taikomų būdų. Mokytojai gali: Kartoti nurodymus; Rašyti užduotis ir nurodymus lentoje arba ant popieriaus; Naudoti projektorius ir plakatus bei kitas pagalbines vaizdumo priemones; Mažinti bendrą triukšmą klasėje ( nes klausos aparatai sustiprina visus garsus); Sodinti mokinius arčiau mokymo žodžiu ar grupinio darbo židinio; Vengti atitraukti dėmesį ar trukdyti skaityti balsu; Paskatinti visus kalbančiuosius klasėje, kiek įmanoma, kalbėti atsisukus veidu į tą mokinį. 6. Judėjimo organų ir sveikatos sutrikimai Ši sutrikimų kategorija skirstoma į : ◦ Stuburo, sąnarių ir raumenų sutrikimus; ◦ Tokią sveikatos būklę, kuri turi įtakos mokinio mokymuisi. Vertindami kiekvieno mokinio poreikius, atsižvelkite į: • Galėjimą laisvai judėti klasėje ir mokykloje; • Sugebėjimą bendrauti su bendraamžiais ir mokytojais bei to bendravimo ypatumus; • Sugebėjimą vykdyti kasdieninius mokslo reikalavimus; • Rūpinimosi savimi įgūdžius klasėje ir mokykloje. 7. Regos sutrikimai Mokytojai gali: ◦ Pakeisti klasės aplinką ar pamokų struktūrą, kad mokinys lengviau galėtų naudotis pagalbinėmis priemonėmis; ◦ Panaudoti specialią mokymo medžiagą, pavyzdžiui stambaus šrifto tekstus, reljefiškus gaublius ir žemėlapius bei magnetofono įrašus; ◦ Paskatinti veiksmus, kurie padeda prisitaikyti prie pasauli oir įgyti patirties; ◦ Sutvarkyti mokinio suolą taip, kad būtų pakankamai šviesos. ◦ Darbą klasėje apibūdinti balsu, kad mokinys galėtų sekti kas vyksta klasėje; ◦ Paskatinti mokinį pasinaudoti kiek įmanoma išlikusios regos galimybėmis; ◦ Klasėje turėti aklųjų rašto ženklais arba didelėmis didžiosiomis raidėmis užrašytus svarbiausių objektų pavadinimus; ◦ Pasakyti mokiniui, kad jis daro vienokius ar kitokius nevalingus judesius ( siūbuoja ar sukioja galvą) ir tuo būdu padėti jam vengti nepageidautino elgesio; ◦ Paaiškinti kitiems mokiniams, kada ir kaip tinka apdėti silpnaregiui mokiniui; ◦ Kreiptis į mokinį vardu. 8. Gabumai ir talentingumas Gabumai ir talentingumas yra pageidautino išskirtinumo formos. Šiai kategorijai priklauso mokiniai, kurie parodo labai gerus duomenis, labai gerai atlieka užduotis vienoje ar daugiau iš šių sričių: bendrųjų protinių sugebėjimų, kurio nors dėstomojo dalyko, kūribiško ar produktyvaus mąstymo, lyderiavimo, vaizduojamojo ar atlikimo meno. Gabumo ir talentingumo požymiai: • Ką nors atliekant ar kuriant atsiskleidžiantis talentas; • Labai platūs interesai ir informuotumas; • Sugebėjimas ilgai būti susikoncentravus į kokią nors problemą, užduotį ar veiklą; • Sugebėjimas įsitraukti į abstraktaus mąstymo reikalaujančią veiklą ir spręsti problemas; • Savarankiškas mąstymas su kūrybiškomis idėjomis; • Nežabotas smalsumas; • Išmokimas anksti skaityti; • Turtingas žodynas; • Greitai įgyjami esminiai įgūdžiai. Turtinimas – tai papildomas mokymas, kuris suteikia daugiau patirties, labiau išlavina negu mokymas tik įprastoje klasėje. Tai specialių interesų klubai ar organizacijos, užsiėmimų kambariai, seminarai, savarankiškos studijos, užklasinės išvykos, vasaros stovyklos. Mokslumo ir mokymo metodų sąveika Teorinė ir praktinė orientacija į šį svarbų idealą yra vadinama mokslumo ir mokymo metodų sąveika. Ši sąveika reiškiasi tuo, kad mokinys, kuriam labai būdinga mokslumas, geriau išmoksta mokomas vienu metodu, o mokinys kuriam nelabai būdingas mokslumas, geriau išmoksta mokomas kitu metodu. Kad būtų parinktas pats efektyviausias mokymo metodas, yra naudojama informacija apie mokinio mokslumo komponentus, t.y. jo savybes ( lytį, intelektą, nerimastingumą). Informacija apie mokslumą naudojama dėl to, kad esama sąveikos tarp mosklumo ir mokymo metodų. REZIUMĖ Kultūra turi įtakos intelektui, pažinimo vystymuisi, asmenybei. Tai galinga ir ne visuomet akivaizdi jėga.Ateidami į mokyklą vaikai atsineša ir savo namų kultūrinį paveldą. Mokykloje jei randa kitą kultūrą, prie kurios turi prisitaikyti. Jų sėkmė mokykloje, bent jau iš pradžių, priklauso nuo prisitaikymo prie šios kultūros. Geresnį ar blogesnį prisitaikymą dažnai lemia tai, kiek mokyklos aplinka panaši į namų aplinką. PEDAGOGINE PSICHOLOGIJA Mergaitės geriau atlieka verbalines, o berniukai erdvines užduotis. Erdvinių gebėjimų skirtumų kilmė genetinė. Motyvacija- mergaitėms labiau rūpi, kad sektųsi gerai, daugiau laiko skiria namų darbų ruošai, gauna geresnius pažymius. Savigarba – berniukai labiau pasitiki savo gebėjimais kontroliuoti pasaulį ir spręsti problemas, o mergaitės jaučiasi labiau kompetentingos bendraujant. Sėkmė ir nesėkmė – berniukai linkę savo sėkmę priskirti ir susieti su savo gebėjimais, o nesėkmes – pastangų stoka. Mergaitės – savo sėkmę aiškina pastangomis, o nesėkmę – gebėjimų stoka. Problemų sprendimas – berniukai geriau sugeba pažvelgti į problemos sprendimą apskritai, geba išvengti problemos konteksto įtakos. Mažiau linkę pasiduoti vienų ar kitų nereikšmingų dalykų įtakai. Tarpasmeniniai santykiai – berniukai daugiau parodo fizinės agresijos, mergaitės taip pat, bet kitos formos (tyčiojimasis ir pan.). Mergaitėms būdinga bendradarbiavimo atmosfera, o berniukams – konkuravimo. Mokytojų elgesys ir lytis Mokytojos daugiau dėmesio skiria berniukams (nes jie užduoda daugiau klausimų ir kelia elgesio problemų) ir su jais labiau bendrauja. Kai mergaitės nežino atsakymo, jos joms pasako, o berniukams – padeda mąstyti reikalinga linkme. Kai nepasiseka berniukams, jiems sakoma, kad kitą kartą turi labiau pasistengti, o mergaitės pagiriamos už bandymą gerai atlikti. Gero mokytojo charakteristikos: • Aiškiai dėsto dalykus; • Sudaro sąlygas jausti atsakomybę; • Sąžiningas; • Mėgsta tai, ką dėsto • Sudaro sąlygas gerai jaustis; • Turi humoro jausmą; • Yra harmoningas; • Siekia atskleisti tai, kas mokiniuose geriausia. Mokytojo vaidmenys Klasės lyderis – atsakingas už psichologinį klasės klimatą, tai priklauso nuo bendravimo su mokiniais stiliaus: mokytojas autoritaras – valdo jėga, siekia, kad vaikai paklustų taisyklėms; demokratas – dalijasi valžia su vaikais; nuolaidžiautojas – valdžią atiduoda į klasės rankas. Dalyko mokytojas – atsakingas už pamokos turinio planavimą ir realizavimą, perteikiant medžiagą, mokymo temas ir pan. Auklėtojas – atsakingas už save, savo paties supratimą, nes kiek mokytojas supranta savo elgesio poveikį kitiems, tiek jis supras ir savo auklėtinius. Mokytojas kaip vyresnis draugas – jie gali turėti įtakos mokinio gyvenimo krypčiai, dvasiniam gyvenimui, vertybių orientacijai, gyvenimo tikslams. Geras mokymas – tai dėstomo dalyko išmanymas, mokymo tikslų žinojimas, tinkamos mokymo medžiagos panaudojimas atsižvelgiant į mokinių gebėjimus, mokinių asmeninių savybių supratimas, žinojimas kaip mokiniai mokosi informaciją ir ją išmoksta. Gero mokymo komponentai: I. Dėstomo dalyko išmanymas arba mokytojo dalykinė kompetencija. Jai pasiekti būtinas atitinkamas išsilavinimas, mokymasis ir dalykinių žinių tobulinimas visą gyvenimą. II. Mokymo tikslų žinojimas. Mokymo tikslai gali būti formuluojami remiantis: 1. Bloom veiklos ir turinio matrica: ◦ Žinios – mokėti suformuluoti teiginį, atsiminti, apibrėžti, išvardyti ir pan (apibūdinti kas yra PP, išvardyti mokymosi ir mokymo proceso dalis). ◦ Supratimas – mokėti paaiškinti, rasti priežastis, pasakyti savais žodžiais (gebėti paaiškinti „geras mokytojas – teigiamai save vertinantis mokytojas“). ◦ Pritaikymas – mokėti panaudoti, pritaikyti, kurti spręsti, apibendrinti, klasifikuoti (gebėti nuspręsti apie mokytoją, kokios jo elgesio apraiškos atspindi jo bendravimo stilių, pažiūrėję filmą) ◦ Analizė – mokėti išskaidyti, išvardyti sudedamąsias dalis, palyginti, sugretinti, atskirti vieną nuo kito (atskirti autoritarinį nuo demokratinio klasės lyderio vaidmenį). ◦ Sintezė – mokėti apibendrinti, sudaryti, rašyti, sukurti, organizuoti, projektuoti (gebėti parašyti mokytojo charakteristika). ◦ Įvertinimas – mokėti kritikuoti, įvertinti, nuspręsti, ginčytis, susiaryti nuomonę (gebėti apibūinti mokytojo silpnąsias darbo puses ir privalumus). . 2. Mokymo tikslai gali būti formuluojami remiantis A. Maslow poreikių hierarchija: • Patenkinti mokinių fiziologinius poreikius; • Sudaryti saugią fizinę, emocinę ir psichologinę atmosferą klasėje; • Patenkinti mokinių priklausomybės ir meilės poreikius • Sudaryti pagarbos sau ir kitiems atmosferą, patenkinti savigarbos poreikius; • Patenkinti mokinių poreikį naujoms žinioms ir informacijai; • Patenkinti mokinių estetinius poreikius. III. Tinkamos mokymo medžiagos panaudojimas atsižvelgiant į mokinių gebėjimus. ◦ Mokiniai skiriasi informacijos apdorojimo būdu: 1) regimasis mokymo stilius – tokie mokiniai informacija geriau įsimena skaitydami, reikia vaizdingų pasakojimų, vaizdinės medžiagos; nemėgsta ilgos kalbos, teikia pirmenybę matomai veiklai; mėgsta žodelius; privalau, turiu (yra pareigingas, atsakingas, linkęs dominuoti); apibendrina: visi, visada, niekas, niekada; vengia kalbėti apie savo jausmus; įsitikinęs, kad gali skaityti svetimas mintis – viskas čia ir taip aišku, nereikia nieko man aiškinti, žinau ką jus galvojate; kalbėdamas dažnai vartoja: pažiūrėk, puikiausiai įsivaizduoju, kur tai matyta ir pan.Bedraujant su tokiu žmogumi reikia: parodykite jam brėžinius, nuotraukas ir pan.; nelieskite jo; leiskite jam pačiam vesti pokalbį; nenukreipkite per dažnai akių į šoną. 2) girdimasis mokymo stilius – reikia akustinių įspūdžių, paskaitų, pokalbių, dialogų, diskusijų, muzikos ir pan.; vartoja žodelius: klausau, girdėjau, tai kažkur girdėta, skamba įtikinamai; gerai įsimena kitų žodžius ir intonaciją; įsimena posakius, anekdotus, mėgsta pasakoti istorijas, mėgsta žaisti žodžiais; taiko absoliučius vertinimus: kvaila, protinga, gražu, negražu, malonu ir nemalonu; turi palaikyti nuolatinį kontaktą su aplinka (kalbėtis telefonu, klausytis muzikos, bendrauti su kolegomis); bendraudami gali būti pasukę ausį į jus, nežiūrėti į jus. Bedravimas su šio stiliaus žmogumi: kalbėti, diskutuoti; įsisąmoninti kokiu tonu kalbame ir ką norime pasakyti. 3) Kinestetinis – taktilinis mokymo stilius – tokiems žmonėms medžiagą reikia pačiupinėti ir perprasti, ką nors atlikti pačiam, nes jis nori liesti, jausti ir pan.; dalykus pažinti jam reikia iš savo patirties, jis įsidėmi jausmus; tokie žmonės mielai eksperimentuoja, griebiasi įvairių dalykų, krapštosi su daiktais; jam svarbu ką jis jaučia; vartoja žodelius: jaučiu, mane veikia, mane vargina, mane varžo, nujaučiu, nieko gero nebus; nemėgsta skandalų, apkabina pykstantįjį; bendraudamas laikysis arčiau mūsų, kartais lies ranka, kartais apkabins. ◦ Mokiniai skiriasi intelektiniais gebėjimais (H. Gardnerio teorija, R. Stenberg teorija). ◦ Mokiniai su spec. Poreikiais. IV. 1. Mokinių asmeninių savybių ir lyties skirtumų supratimas. ◦ Mokiniai skiriasi temperamento tipu: 1) flegmatikai; 2) sangvinikai; 3) cholerikai; 4) melancholikai. ◦ Mokiniai skiriasi santykiu su aplinka: 1) ekstravertai; 2) intravertai. ◦ Berniukų ir mergaičių skirtumai mokymosi veikloje. 2. Žinojimas kaip mokiniai mokosi informaciją ir ją išmoksta. Tai atminties savybių ir ypatybių, mokymosi proceso supratimas. Vienas pažintinių procesų dalyvaujančių mokymo procese yra atmintis. Atsiminimo procesas susijęs su info perėjimu iš TA (info išlieka apie 15-30s) į IA (info gali išlikti visą gyvenimą). Kad info patektų į IA ji pirmiausia turi būti apdorota ir sudėliota TA.. Kai TA suteikiama informacijai prasmė, naujos žinios perkeliamos į IA. IA išlieka tos žinios, kurios nuolat naudojamos. Sėkmingam žinių įkalimui į IA būtinas kartojimas. Po kiekvieno pakartojimo vis tolsta info užmiršimo riba. Patarimai mokytojams: Pasiskirstymo laike efektas – pastovus medžiagos kartojimas yra mažiau produktyvus įsiminimui nei tokių pakartojimų pasiskirstymas tam tikrame laiko intervale. Papildomos medžiagos pakartojimas pagerina anksčiau išmoktos medžiagos įsiminimą. Prisiminimo kiekis priklauso nuo mokymuisi skirto laiko. Kuo daugiau laiko skiriama naujai info įsiminti, tuo daugiau jos išlieka. Nesusijusiai medžiagai įsiminti padeda mnemoninės priemonės. Septynios atminties nuodėmės: • Prisiminimai yra laikini; • Neatsimename to, į ką nekreipiame dėmesio; • Kartais negalime prisiminti to, ką esame išmokę; • Mūsų prisiminimai gali būti klaidingi ir iškreipti; • Dažnai negalime užmiršti tam tikrų dalykų, nors ir kaip norėtume; • Dažnai neprisimename, o prikuriame. • Mūsų prisiminimai gali būti pakeisti. Išmokimo teorijos: I. Kognityvinė išmokimo teorija. Mokiniai turi patys kurti prasmes. Kognityvistai siekia mokyti taip, kad suprastum, o tam reikia, kad naujų žinių sluoksnis būtų klojamas ant jau turimų žinių (esamos žinios+naujos žinios). Paviršinis mokymas – nėra sąryšio tarp naujų ir esamų žinių. Gilus mokymasis– mokiniai sujungia naujas su turimomis. Pvz.: „dalyba“ – obuolio ar pyrago dalijimas. II. Bihevioristinė išmokimo teorijos: • Klasikinis sąlygojimas (I. Pavlov)– 1 stadija- NS NR; 2 stadija- neutralus stimulas;3 stadija-neutralus S susiejamas/suporuojamas su nesąlyginiu S; 4 stadija-SS SR ; Reakcijos užgesinimas; Stimulo generalizacija (pvz. kelia baimę visi katinai); Stimulo diskriminacija (pvz. kelia baimę tik Siamo katinai); Spontaninis atsinaujinimas. • Operantinis sąlygojimas (B. F. Skineris); Operete – veikti, atlikti tam tikrą elgesio reakciją. Reakcija, kurią seka pastiprinantis stimulas, linkusi pasikartoti (sąlygojimo principas). Reakcija, kurios neseka pastiprinantis stimulas, silpnėja ir pasikartoja vis rečiau (užgesimo principas). Pastiprinimas – bet kas, kas sustiprina elgesį. Pastiprinimo rūšys (sustiprina reakciją): 1) teigiamas: pirminiai pastiprintojai – tie, kurie patenkina biologinius poreikius (maistas, seksas); antriniai pastiprintojai – veiklos (kai mažiau maloni veikla pastiprinama malonia), konkretūs, materialūs (daiktai, dovanos, žetonai); socialiniai (pagyrimas, gestai, mokytojo dėmesys, pritarimas); teigiamas atgalinis ryšys; priklausomybė grupei; vidiniai; 2) neigiamas (mergaitei skauda galvą, ji atleidžiama nuo testo). Pastiprinimo schemos: fiksuotas intervalinis (tam tikrais intervalais), pastovus (pastoviai), kintantis intervalinis (kintančiais intervalais). Silpnosios pastiprinimo pusės: • Nėra receptų; • Sudėtinga konkuruoti su kitais pastiprinimo šaltiniais; • Sudėtinga atrasti pastiprinimo būdų kiekvienam individui klasėje; • Lengva pastiprinti vieną, bet ne visą būrį. Nepageidaujamo elgesio panaikinimas: • Bausmė. Yra efektyvios (žodinis papeikimas, loginių pasekmių, malonumų atėmimas, ramybės pertraukėlė) ir neefektyvios bausmės (fizinė, psichologinė, papildomi namų darbai, pašalinimas iš klasės ar mokyklos). Bausmės taikymo sąlygos: 1. individualiai pritaikyti kiekvienam. 2. Pranešti iš anksto koks elgesys bus baudžiamas. 3. Bausti ne viešai. 4. Įvykdyti bausmę, jei ji buvo pažadėta. 5. Paaiškinti, kodėl baudžiamas elgesys yra netinkamas. 6. Taikyti iš karto po netinkamo elgesio. 7. Bausmė turi būti baudžianti. Bausmių silpnosios pusės: 1. Sudėtinga tinkamai bausti. 2. Mokiniai gali pradėti nekęsti mokytojo, kuris baudžia. 3. Kai kada bausmė neparodo kaip reikia elgtis. • Užgesinimas. Kas vyksta, kai reakcija niekada nepastiprinama: 1. Nepastiprinant reakcija gali laikinai sustiprėti; 2. Jei ne visi pastiprintojai panaikinti, gali užgesti. 3. Gali užgesti tiek neigiamas, tiek teigiamas elgesys. • Priminimas dėl netinkamo elgesio. 1. Kūno kalba. 2. Fizinis artėjimas. 3. Tiesioginis verbalinis priminimas. • Tinkamo elgesio pastiprinimas. Vietoj to, kad kreipti dėmesį į netinkamą elgesį, pastiprinamas tik tinkamas elgesys. • Išmokimas stebint arba socialinio išmokimo teorija. III. Humanistinė išmokimo teorija (A. Maslow). Patenkinti mokinių poreikius, suteikti laisvę mokytis ir augti asmenybei. • Žmogus turi natūralias galimybes mokytis; • Vaikas smalsus iš prigimties, sudaryti sąlygas patenkinti smalsumą ir žingeidumą; • Daugiausiai prasmingai išmokstama realiai veikiant, tiesioginis susidūrimas su praktinėmis, socialinėmis ir etinėmis ar filosofinėmis problemomis, paspartina išmokimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!