Istorinių įvykių įtaka žmogaus gyvenime

Istorinių įvykių įtaka žmogaus gyvenime

Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, okupacijos, trėmimai, teroro politika – visa tai skausminga XX a. patirtis.

Daugumai lietuvių tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusių šiuose įvykiuose gyvenimas stipriai pasikeitė. Vieniems tai buvo tik santvarkos pasikeitimas, tačiau daugumai Lietuvos žmonių ir inteligentų tai buvo baimės, nežinomybės, bei kančios metas. Filosofas Frydrichas Nyčė šį laikotarpį palygino su gyvenimu ant Vezuvijaus. To meto rašytojai buvo pradėti rūšiuoti į lojalius ir priešiškus esamai valdžiai, todėl dauguma pasitraukė į Vakarus. Užsienyje jiems teko susidurti su gimtųjų namų, bei tėvynės ilgesiu, taip pat nepritapimu. Tačiau buvo ir tokių, kurie išvažiavo ne savo noru dėl netinkamų pažiūrų ir skaudžiai nukentėjo.

XX amžiaus vidurio žmogui išvykusiam iš Lietuvos tenka susidurti su tėvynės ilgesiu, nepritapimu. 1940–89 emigraciją iš Lietuvos ypatingai lėmė Vokietijos ir ypač SSRS okupacinių režimų vykdyta prievarta ir kitos aplinkybės. Ši emigracijos banga pati gausiausia Lietuvos istorijoje: vien 5–6 dešimtmečiais iš Lietuvos išvyko apie trečdalį gyventojų. Dauguma jų- rašytojai ir inteligentai. 1946-1949m. atskiros šalys sutiko priimti pabėgėlius gyventi pastoviai, tokios kaip JAV, Kanada ir Australija, todėl didelė dalis rašytojų, tokių kaip Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka – Niliūnas persikėlė gyventi į JAV. Vienas iš tokių autorių buvo ir Antanas Škėma. Jis bene labiausiai katastrofistinio modernizmo paveiktas lietuvių teatralas, prozininkas ir dramaturgas. Škėma antrosios sovietų okupacijos metu pasitraukė į Vokietiją, paskui persikėlė gyventi į JAV. Amerikoje jam nepavyko rasti darbo, kuris bent minimaliai atitiktų rašytojo ir teatralo profesiją, tad liko juodadarbis – fabriko darbininkas, lifto operatorius, dėžių pakuotojas, tačiau aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame ir teatriniame gyvenime. Būtent JAV jis parašė svarbiausią savo veikalą, atskleidžiantį beprotišką „ persodinto augalo” būklę romaną „Balta drobulė” . Jame pagrindinis veikėjas Antanas Garšva antrosios rusų okupacijos metu pasitraukia į Vakarus. Egzodo lemtis nebuvo svetima ir pačiam A. Škėmai, todėl kūrinyje jam meistriškai pavyko atskleisti Tėvynės ilgesį dėl negalėjimo pritapti. Pagrindinį romano veikėją užvaldo slegianti nuotaika, nes jis jaučiasi svetimas. Garšva lygina save su akacijos krūmu, kuris persodintas negali priaugti svetimoje dirvoje. Straipsnyje „ Literatūra ant debesies „ autorius to meto Ameriką aprašo kaip vartotojišką ir netgi netiktą, kur ledai netirpsta, o bandelės lygios sintetiniam maistui kosmonautams. Garšva atsidūręs tokiame pasaulyje jaučiasi prislėgtas ir niekam nereikalingas. Jis netgi lygina savo su Kristumi, nes inteligentas, kūrėjas nėra reikalingas šiai visuomenei kaip ir prieš tūkstančius metų skelbęs dievo žodį Jo sūnus. Veikėjo būseną taip pat atskleidžia jo kasdienis darbas : liftas važiuoja „up ir down“ – Garšva atitrūkęs nuo žemės, bet dangų pasiekti jam nevalia. Būdamas lifte jis dažnai prisimena savo praeitį, gyvenimą Lietuvoje, kurioje patyrė pirmąją meilę, išgyveno pirmąsias laimės ir nusivylimo akimirkas, pradėjo kurti, tačiau vienintelis likęs ryšys su tėviške yra motinos žiedas. Jis paslėptas po baltomis pirštinaitėmis- būtinu liftininko aprangos elementu. Garšva pasmerktas vienatvei ir ilgesiui ir dėl jaučiamo dvilypumo: jis mąsto lietuviškai, tačiau yra priverstas gyventi angliškai kalbančioje visuomenėje. Taigi, pabėgęs nuo okupantų Lietuvoje pagrindinis veikėjas ilgisi tėviškės ir negali pritapti prie Amerikietiškos kultūros ir visuomenės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!