Istorinė simbolika Dionizo Poškos kūryboje

ISTORINĖ SIMBOLIKA DIONIZO POŠKOS KŪRYBOJE Dionizas Poška – žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvis, bene ryškiausiai reprezentuojantis XIX a. žemaičių bajoro tautinę savimonę bei kultūrinę orientaciją. Kūryba šiam autoriui yra malonumas, būdas praleisti laiką bei papasakoti apie savo biografijos detales ir požiūrį į pasaulį. Pasak A. Žentelytės „Beveik visi jo svarbesnieji tekstai radęsi iš rūpinimosi tautos, valstietijos ar apskritai žmonių gerove, jų tobulėjimo galimybe“1. Poškos darbuose pastebima galybė istorinės simbolikos pavyzdžių. Dėl šios priežasties darbo tikslas – aptarti autoriaus kūrinius atsižvelgiant į istorinę tematiką. Dionizo Poškos poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ skirta „baudžiauninko socialinės bei teisinės padėties problematikai“2 aptarti. Kūrinyje aiškiai pastebimos mužiko bei pasakotojo – bajoro – figūros, kurios tarpusavyje kalbasi. Poemos pradžioje bajoras giria, gal net garbina, mužiką: „Mužike! Tu ciesorius ir karalius gini, / Ir anų visų laimių rąste pamatini, / Ramti garbingų vardų, visų naudų klėtie, / Skruzdėle, nežinanti, kas tai yr tingėti!“3. Kas kitas, jei ne baudžiauninkas ne tik visus ūkio darbus nudirba, bet ir „baltas trobas murinyčias“4 ir „iš plytų ar iš akmens blizgančias bažnyčias“5 pastato? Mužikas laikomas visų gerovių tiekėju, sunkaus darbo nebijančiu ir jam nuoširdžiai atsidavusiu žmogumi. Net kai ponai jau „taria „Garbė dievui, darbymets praėjo“6, Mužikas sako: „naujs darbas prasidėjo“7 – jam darbai niekada nesibaigia. Ponui paklausus apie baudžiauninko gyvenimą, šis atsako gyvenąs mažytėje grinyčėlėje, kur visada tamsu, kad valgo neištaigingus patiekalus, o „vietoje lovos – suolas, virkščiomis paklotas“8 ir tai, kas naudingiausia jam – „sūdynės, kuriais pelnos valgis“9 ir su kuriomis ponams maistą patiekia. Visgi, pradžioje mužiką gyręs, poemos pabaigoje ponas vis vien su baudžiauninku nesiskaito, rėkia jam, paprašiusiam pagalbos, traukiasi, o galiausiai ir tiesiai atsisako. Poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ puikiai iliustruoja baudžiauninkų ir ponų santykius, leidžia į juos pažvelgti baudžiavos amžininko akimis. Eilėraštyje „Gerardas Ruda: Sena daina istorinė žemaičių“ Dionizas Poška aprašo kryžiuočių ir lietuvių mūšį. Šis kūrinys yra vienintelis žinomas istorinės tematikos Poškos paliktas kūrinys. Jis džiaugiasi didžia pergale prieš kryžiuočių ordiną, kuris „patį vidų Žemaičių, Varnių apygardę, / Išdegino, išplėšė, sugriovė, suardė“10. Žemaičiai nebijojo tokių kryžiuočių veiksmų ir pastojo kelią grįžtantiems kryžiuočiams ir juos nugalėjo. Eiliuotame laiške „Pas Ksaverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelevelį, mozūrą“ Dionizas Poška kreipiasi į Bogušą ir Lelevelį, kadangi džiaugiasi gavęs jų knygas. Kad ir kiek gerbtų abiejų autorių nuomonės, jos nesutampa ir net kritikuoja viena kitą, tačiau Poškai tai nesvarbu – savo eiliuotame laiške jis kreipiasi į juos abu ir tiek lietuvį, tiek mozūrą vienodai šlovina, nes jie yra „žmonės teisingi, / Meilininkai tėvystės“11 ir ragina žemaičius skaityti „išmintingas knygas, / Kurias rašė mozūras ir mūsų kunigas“12. „Poškai nesvarbu, kad abu autoriai kiek skirtingai aiškina lietuvių kilmę ir dėl to kivirčijasi, – svarbiausia tai, kad jie abu yra „meilininkai tėvystės.“13 Tame pačiame laiške Poška aptaria ir kitą itin opią to meto Lietuvos problemą – lietuvių kalbos vartojimą, kurį palaipsniui ėmė keisti lenkų kalba, kuri tapo „kasdienio bendravimo su bajoriškąja aplinka kalba“14. Autorius piktinasi sakydamas, jog „Kęstutis ir Algirdas / Svečiopai nekalbėjo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!