Istorija - Lietuvos susidarymas

PIRMAS SKYRIUS Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė 1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1. Feodalinių santykių susidarymas ir klasių atsiradimas Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama ren­kamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (mat­riarchatas). Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasi­dalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios gimi­nės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reika­lus sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus. Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulinin­kystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietės kuriamos tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdir­bystei vietose. Bendruomenėje pradėjo didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės vie­netas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto kartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvu­liai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo įrengiami piliakalniai ir su­stiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio pradžia). Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gi­mininei santvarkai irti nemažą Įtaką turėjo geležinių įrankių nau­dojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi ama­tai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolekty­vui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi į mažesnes šeimas. Didėjo ben­druomenių ir šeimų turtinė nelygybė. V-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jau­čių traukiamu arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkimu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorinės bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau turto, pradėjo išnaudo­ti svetimą darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės narių). Tai davė pradžią klasinei visuomenei. IX-XII a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu, įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našu­mas. Pereita prie pūdyminės žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu ta­po gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pa­vergimo sąlygas. XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir kelis arba keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu (vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sody­ba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo be­laisviai bei prasiskoliną ir patekę jo priklausomybėn bendruo­menes nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotą žėmės sklypą ir turėjo asmenini ūkį. Be to, jie kartu su savo seimą ir savo įrankiais dirbo bajoro žemą. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvo vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai. Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepri­klausė ir turėjo nuosavą žemą ir ūkius. Jie gyveno laukų ben ruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vy­ko turtinė diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo iki bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos or­ganas buvo sueiga (krivūlė), ji rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo jų tarpusa­vio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę žemės kuni­gaikščiui. Kunigaikštis turėjo pilį, keletą kaimų ir valdė vieną arba kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščio žmonėmis. Laikydamasi papročių, ben­druomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišino, davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo ka­ro metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti į kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kuni­gaikščiui prievoles, duoti mezliavą, atlikti pastotę, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pu­siau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių, nes bendruo­menės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo tu­riniu žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomenių skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir rinkti duok­lę kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų. 2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymas Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus, kuopos teismus savo inte­resams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai junginiai - feo­dalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva, Upy­tė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir iš­reiškė laisvų bendruomenes narių interesus. Tačiau žemių ku-aikščių valdžia, skirtingai nuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio - rėmėsi ne vien auto-MU-lu, bet ir prievarta. l. Centralizuotos valstybės kūrimasis…tarpusavio vaidai ir nuolatinis priešų užpuolimų pavojus vertė kuni­gaikštystes jungtis į vieną valstybę. Silpnesnės iš jų turėjo pripa­žinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių sąjungos ir vyres­nieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės kunigaikščiais pa­sirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki vyriausieji1. Atski­ros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai sudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas bu­vo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.). Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba riet nužu­dydavo. Nemažai kunigaikščių - Vykintas, Daumantas, Treniota, Tautvilas ir kiti - pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metus turėjo savo valdžioje didelę dalį Lie­tuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitiją, Žemaitiją, Deltuvą, Nalšią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dalį, šiaurinę sūduvių-jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietu­vos valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai san­tykiai. Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu. Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo viešpatavimu ir net ieškojo para­mos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo kunigaikščio sostą. Pirmie­ji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir Žemaitijos kuni­gaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-Volynės žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įniršiais įjungimas Lietuvos, sudėtį. Galičo Volynės kunigaikštis Danilas Romano-vičius atsiėmė rusu žemės ir toliau nepuolė Sukilę Lietuvos dali-nn: ' jure ir de f acto. Prireikus didysis kunigaikštis su ja tardavosi. Valdant mažamečiui Kazimierui Ponų taryba pasida­rė vyriausybinis organas, ir Kazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšmę. Ponų taryba tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės taryba, ji pavaduodavo didįjį kunigaikšti jo nesant ir rūpi­nosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirti­no Ponų tarybos teises6. Didysis kunigaikštis negalėjo keisti nu­tarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybinę tarnybą, leisti iždo lėšas ir pan. Žygimanto I 1506 m. privilegijoje sakoma, kad visi įstatymai, skirti valstybės gerovei, turi būti leidžiami kartu su ponais tarėjais, su jų žinia ir pritarimu. Poni} tarybos narius skyrė didysis kunigaikštis ponų sutiki­mu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausiu feodalų šeimos. Ponai turėjo aukštas pareigas valstybėje, todėl jų įtaka buvo di­delė. Ponas veikė savarankiškai greta didžiojo kunigaikščio. Ta čiau Ponų taryba ne visada varžė didžiojo kunigaikščio valdžią. Einamuosius reikalus didysis kunigaikštis tvarkė be Ponų tary­bos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirti­niais atvejais. Daug reikalų didysis kunigaikštis sprendė su arti­miausiais ponais: Vilniaus ir Žemaičių vyskupais, Vilniaus ir Trakų vaivadomis, Žemaičių seniūnu ir rūmų valdininkais. Ponų taryba buvo nuolatinis luominis stambių feodalų orga­nas, kartu su didžiuoju kunigaikščiu turėjęs valstybinę valdžią. Nesant didžiojo kunigaikščio, Ponų taryba spręsdavo daugumą vidaus ir užsienio politikos klausimų. Tačiau teisės aktus be di­džiojo kunigaikščio Ponų taryba priimdavo retai. Valdymo organai. Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto val­dymo aparatas dar nebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadi­nosi dignitoriais, o žemesnieji - urėdais. Vieni aukštieji valdi­ninkai buvo visos kunigaikštystės (visos žemės), kiti - didžiojo kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo mišrios - rū­pintis visos valstybės ir didžiojo kunigaikščio asmeniniais reika­lais. Pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, senos pareigos yra šios: vaivadų, kaštelionų, Žemės ir rūmų maršalkų, kanclerio, seniū­nų ir didžiojo kunigaikščio dvariškių. Visi valdininkai buvo ski­riami iki gyvos galvos. Tik už nusikaltimą didysis kunigaikštis galėjo pašalinti valdininką iš pareigų. Svarbiausi dignitoriai buvo Žemės maršalka, kancleris, paiž-dminkis ir etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didžiojo kunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie didžiojo kunigaikščio. Jis skel­bė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net mirties bausmę. Di­džiajam kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka šaukė kunigaikš­čių ir ponų suvažiavimą naujam kunigaikščiui išrinkti. Kancle­ris buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis tu­rėjo valstybės antspaudą: be jo parašo ir antspaudo dokumen­tai negaliojo. Kancleris perduodavo didžiojo kunigaikščio atsa­kymus užsienio pasiuntiniams. Jo žinioje buvo Lietuvos Metri­ka (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir jį pavaduodavo [Kikanclcris. Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pa­jamas ir išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba ma­žinti mokesčius. Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo valstybinius dvarus, sandėlius, galėjo kontroliuoti iždui iš se­niūnijų ir valdų priklausančias pajamas. Paiždininiui talkino iž­dininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos išmokėdavo, iždas vyk­dė ir valstybės pašto funkcijas. Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas va­dovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti ba­jorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitų priežasčių, karo metu jis vykdė ir teisėjo funkcijas. Vieni didžiojo kunigaikščio rūmų valdininkai tvarkė kurią nors ūkio šaką arba dalyvavo jo svitoje, kiti - ėjo valstybinių ir rūmų urėdų pareigas. Antai virtuvės meistras, pataurininkis, sta­lininkas, pakamorė ir kiti buvo vien rūmų urėdai; medžioklis, instigatorius, rotmistrai turėjo ir valstybines funkcijas. Buvo urė­dų, kurie rūpinosi didžiojo kunigaikščio asmeniu: patalinmkas, pakamorė, raikytojas, taurininkas, stalininkas. Be to, rūmuose buvo nemažas būrys sekretorių ir raštininkų, taip pat rūmų tar­nų, kurie atlikdavo tam tikrus pavedimus. Vietiniai valdymo organai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės teritorija susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaiva­dą skyrė didysis kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik šiuo atveju didysis kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vai­vada atliko karines, administracines ir teismo funkcijas. Jis fu rėjo savo tarnybinius žmones, vykdžiusius jo potvarkius. Vaiva­da žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų prievoles valstybei. Ir. buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp vaivadijos j'.\vrn tojų ir didžiojo kunigaikščio. Jis perduodavo didžiajam kum gaikščiui gyventojų prašymus, rekomenduodavo sknii i i.un\ bą, suteikti žemės valdas. Į valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininku u Itniūnai,Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojam'. Šie urėdai turėdavo valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. nepriklausomybę ivk, m. pasirašyta Bresto l).i/n\ iimc- unija, kuri sukėlė miestiečių opoziciją. Nemaža miestų ihuiiu- kalvmizmą. Reformacijos Valstiečių padėtis 16-18a.. Prekinių-pinigimų santykių plėtra vertė feodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės ren­tos. Norint gauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organi­zuoti ūkį ir valstiečiams skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį_ pajėgumą. Tai pasiekti buvo įmanoma tik apskaičiavus žemės kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių ūkiuose, paskyrus vals­tiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę, pašalinus tarp-rėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais. Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį kunigaikštį panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiau lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga. Pradėtas valstiečių že­mės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakų reforma. Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo ku­nigaikščio valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atim­ti iš jų užgrobtas žemes; 2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdin­tiems juose valstiečiams paskirti prievoles pagal žemės kiekį ir jos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemės plotus didžiojo kuni­gaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4) išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naują vals­tiečių administraciją. Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta tei­sės aktų. 1514 m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinę jų veiklą". Dvarų valdytojai ir seniu- n.n ip;iK'iL',oti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją, reika­laujami išskirti hmkii, kurį įdirbtų dvaro žmonės, i5 kurių vieni eitų l,i/,i 1. ih mokrtu u/turimą žemą, mokėti činšo mokesty-po kapą 1,111 pci metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir p.i|.mm mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare Ivanui tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činšo mokestį. Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešim­tinę Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šei­mynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikš­tis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių nor­mas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Tra­kų vaivadijų dvarų laikytojams12. Šiais nuostatais siekta padi­dinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūri­nės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produk­tus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai tu­rėjo būli parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuo­se įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statinę kviečių ar­ba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuosta­tuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tin­kamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomo­ti, tačiau atiduoti ją be prievolių - kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius sa­vo interesams tenkinti. Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavi­nių prievolių išieškojimo13. Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals-tiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles. Jeigu išėjęs valstietis grįžtų, jam turėjo būti duota žemė kitoje vietoje. Laisvos žemės neturėjo būti išnuomojamos už pinigus, kviečius ar medų, o ati­duotos už tarnybą, kad būtų gaunama daugiau pajamų. Dvarų valdytojai neturėjo teisės savintis pabėgusių valstiečių arba iš-marų turto, {sakyta žiūrėti, kad valstiečiai nepardavinėtų ir ne-įkeistų žemės bajorams ir tuo nemažintų didžiojo kunigaikščio žemių ploto. Valstiečiu sūnus urėdai turėjo išsiųsti mokytis ama­to, nes dvare reikalingi įvairūs meistrai. Minėti nuostatai nelie­tė valstiečių žemės valdymo santykių, o tik nustatė mokesčius ir prievolės bei nurodė ūkininkavimo tvarką. 1557 m. balandžio l d. išleisti valakų nuostatai, o spalio 20 d. -jų pakeitimai14. Pagal šiuos nuostatus valakų reformą vykdė revizoriai ir matininkai. Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalini žemės fondą. Buvo sudaromi sklypai po 30-33 margus (20-21 ha), paskirsto­mi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kie­mas arba sujungti 2-3 silpni kiemai gautų tris lygias vienam va­lakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečių kiemus per­keldavo į vidurinį lauką ir jie įsikurdavo juostoje prie kelio. Taip susidarė gatviniai kaimai po 40-50 kiemų. Valstiečiams prievo­les paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarny­bų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrin­das buvo žemė, t. y. pagrindinė gamybos priemonė. Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek, kad galėtų iš jos pragyventi ir atlikti prievoles. Že­mė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras - suskirstyta į ke­turias rūšis: I rūšies - gera žemė, II - vidutinė, III - bloga ir IV - labai bloga. Buvo nustatyta: činšo mokestis - 21, 12, 8 ir 6 gra­šiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė - po dvi statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną - už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir viduti­nės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, dvi vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai - už blogos ir labai blo in v,il;iL|. La/imai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per n krturias dienas talkų per vasarą. Visi valstiečiai mo-krjo /vrjyhos mokesti ir už staciją po 2,5 grašio. Revizoriai turėjo žiūrėti, kacl bajorai ir kiti valdiniai nedary­ti) nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matinin-I i| darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėją, kad k- nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikš­čiui. Revizoriai organizavo žemės matavimo darbus, apkeisda-vo bajorų įsiterpusias žemes su valstybės žeme, ieškojo nuslėp­tų ir neteisėtai užimtų žemių, drauge su urėdais dalijo valstie­čiams valakus ir žiūrėjo, kad jie apsigyventų viduriniame lauke, kad nesikurtų mažuose sklypuose, o urėdai ar bajorai nepasisa­vintų reformos fondui skirto miško. Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būk­lės duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą., skyrė reikia­mą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gau­namas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizorius privalėjo surasti reikiamą skaičių tarnų dvarui ir piliai, kartu su girininku parinkti žvėrių sekėjus, nustatyti reikalingą skaičių amatininkų, skirti vaitus. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jie už darbą gaudavo po tris valakus be prievolių. Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: la­žininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neat­likimą pirmą kartą buvo baudžiama vieno grašio bauda, už ne­atlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildo­mų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesurnokėjimą ir duoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, drau- džiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesuž­lugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo stichinių nelaimių, šeimos narių ligos ir didelio skurdo atvejais. Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemių kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činšą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osa-dos ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktinę sargybą, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę. Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną die­ną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė javus arba ravėjo daržus. Daržininkams duodavo po tris margus žemės. Jie parsisarndydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga. Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo ku­nigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatinin­kai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, bartininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kurį jis dirbo vietoje činšo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos bu­vo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činšą. Arklininkai turėjo atlikti papildo­mas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, o kitą valaką - už činšą. Šauliai, bebrininkai, bar-čiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Ama­tininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių. Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. Net už nusikalti­mą žemė nebuvo atimama. Jiems leisdavo rinkti grybus ir uo­gas, medžioti mažus žvėrelius savo valakuose, žvejoti ežeruose ir upėse meškere ir mažais tinkleliais. Po rudens darbų su urė-do žinia valstietis galėjo išeiti uždarbiauti. Pabėgusių valstiečių 11--.kodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautus apgyven­dindavo laisvame neįdirbtame valake. Valstietis, apgyvendinęs savo valaką ir pardavus trobesius, galėjo išeiti kitur, tačiau pri­valėjo apsigyventi didžiojo kunigaikščio valsčiuje. Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administra­cija. Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš tri­jų laukų, bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Ben­driems reikalams aptarti turėjo kaimo vyrų sueigą- kuopą. Kuo­pa rūpinosi bendrais ūkiniais reikalais ir santykiuose su dvaru gynė savo narius. Kuopa pasipriešindavo didinamoms prievo­lėms, todėl feodalai turėjo su ja tartis. Valsčiaus centriniame dvare buvo seniūno arba dvaro lai­kytojo būstinė. Reikalus tvarkė jo vietininkas su raštininkais. Jie prižiūrėjo dvaro ūkį, ieškojo naujų pajamų šaltiniu, vykdė policijos ir teismo valdžią valstiečiams, kontroliavo prievolių atlikimą. Valstiečių kaimai buvo suskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius į darbą, ragino ati­duoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčių ribas, žemės ežias ir kapčius. Jis pranešdavo dvaro ūkvedžiui apie nuostolius ir nusižengimus, atvesdavo valstie­čius { vietininko teisiną ir jame pats dalyvavo, pranešdavo re­vizoriui apie dvaro urėdų neteisėtus veiksmus. Be to, iš vals­tiečių buvo skiriami du šuolininkai, kurie žiūrėjo, kad valstie­čiams nebūtų daroma nuostolių ir kad šie jų nedarytų, padėjo vaitui. Vaitai ir šuolininkai dažnai reikalaudavo sau įvairių rin­kliavų, todėl valstiečiai stengėsi, kad jais būtų skiriami kuopos pasiūlyti žmonės. Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs miškai buvo atriboti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Tokį atri­bojimą vykdė paskirti komisarai. Miško žemė, tinkama žemdir­bystei, buvo išmatuota valakais ir atiduota valstiečiams už prie­voles. Netinkamą žemdirbystei žemę įrašydavo į registro kny­gas. Šienaujamus plotus prijungdavo prie dvaro žemių arba iš dalydavo valstiečiams. Medžioti miškuose buvo uždrausta. Bu­vo medžiojama tik didžiojo kunigaikščio naudai. Girininkai par­duodavo valstiečiams išvirtusius medžius. Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1-2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė na­tūra buvo pakeista pinigais. Kai kur Bažnyčiai buvo palikta de­šimtinė specialiu didžiojo kunigaikščio raštu. Vykdant valakų reformą, valstiečiai davė pastotes ir darbi­ninkus revizoriams ir matininkams. Seniūnai ir dvarų laikytojai sudarydavo gavusių valakus valstiečių sąrašus ir perduodavo jiems sklypų valdymą. 1567 m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikyto­jams1*. Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtų sidabrinę. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejais valstiečiams suteikdavo mokesčių lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstie­čių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir baus­ti piniginėmis baudomis. Toli nuo dvaro gyvenantiems valstie­čiams rekomendavo skirti činšą, nes atvykti į darbą dvare atim­davo daug laiko. Duoti žemės vien už piniginį činšą buvo už­drausta. Valstiečiai galėjo parduoti namus, inventorių ir išeiti iš ūkio savo vietoje palikę kitą valstietį. Parduoti žemę jie neturė­jo teisės. Valstiečiai turėjo teisę apskųsti seniūnų ir laikytojų neteisėtus veiksmus revizoriui. Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigta apie 1565 metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stam­būs feodalai vykdė valakų reformą savo valdose. Buvo panaikin­ta valstiečių žemės nuosavybė, senos paprotinės prievolės, nuo senovės susiformavusi jų gyvenimo tvarka, nes ji netiko išsivys­čiusiems feodaliniams santykiams. Feodalinę rentą nustatydavo nuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą ir dydį. Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas prie be­siplečiančios prekinės gamybos. Ši reforma buvo tolesnis feoda­linių santykių ir baudžiavinės santvarkos raidos etapasValstiečių padėtis nuolat blogėjo. Palivarkai buvo plečiami atimant iš valstiečių žemę ir paliekant šeimai po pusę valako. Tą patį darė ir valstybinių bei bažnytinių žemių laikytojai. Se­niūnai ir dvarų valdytojai steigė palivarkus savo nuožiūra. Ple­čiant palivarkus, valstiečiams daugėjo lažo dienų. XVI a. vidu­ryje vidurkis buvo dvi lažo dienos per savaitę nuo valako, o XVII a. viduryje - šešios dienos. Feodalai pradėjo reikalauti mo­terų ir pusbernių lažo dienų, jų skaičių didindavo smulkindami valstiečių valakus, l talkas išvarydavo visus darbingus valstiečio šeimos narius, palikdami vieną žmogų saugoti namų. Valstybinių ir bažnytinių valstiečių atliekamos prievolės bu­vo analogiškos bajorų ir ponų valstiečių atliekamoms prievo­lėms. Feodalai daugiau reikalavo kiaušinių, naminių paukš­čių, linų, grūdų, grybų, riešutų, apynių ir kitų duoklių. Valstie­čiai turėjo vežti feodalų prekes į turgus, pirkti prekes savo po­no krautuvėje, malti grūdus jo malūne, velti audeklus vėlyklo-sc ir už viską mokėti. Lažinis ūkis fiegalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečių asmeniui. Tokią valdžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: vals­tiečius parduodavo, kartu su žeme ir be jos, turėjo visą admi­nistracinę ir teismo valdžią. Baudė fizinėmis bausmėmis, pri­rišdavo prie stulpo, įsprausdavo į kaladę ir pan. Baudė už blo­gai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą, už bažnyčios ne-lankymą. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos. Tik valstybinių žemių valstiečiai galėjo skųstis didžiajam ku­nigaikščiui, ir jis Įsakydavo savo valdiniams ištirti skundus. Feodalai savo valstiečius skirstė į valsčius, vaitystes ir dešim-tijas, kad būtų lengviau valdyti. Vaitai ir dešimtininkai buvo pa­renkami iš pasiturinčių valstiečių ir turėjo lengvatų. XVIII a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolinin­kai, bajorai ir žemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, ku­rie turėjo nuo ketvirtadalio iki viso valako žemės. Jie atliko lažą arba mokėjo činšą, o dažniausiai - lažą ir činšą. Be to, turėjo atlikti 12 dienų talkų, šarvarkų (taisyti kelius ir tiltus), kulti ja­vus, eiti sargybą ir pan. Taip pat turėjo duoti duokles natūraValstybinių ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių (pa­dūmės), turėjo mokėti kvartą ir hibcrną (mokesčius kariuo­menei išlaikyti). Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žemininkai. Iš­nykus bajorų pašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstie­čių tuo, kad neatliko lažo, o mokėjo činšą. Daugiausia gyveno valstybinėse žemėse, tačiau jos savininkais nebuvo. Gyveno ge­riau už lažinius valstiečius ir atlikdavo dvarui karinę bei polici­nę tarnybą. Žemininkai XVIII a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojo­si sodybine ir gauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atliko dvarui sargybą prie rūmų, prižiūrėjo turguose tvarką, padėjo surinkti iš valstiečių mokesčius, saugoti ir ginti dvaro žemių ri­bas. Žemininkai turėjo turėti savo namus su seklyčia ir ūkio trobesiais, gerą žirgą, balną, ginklus ir uniformą. Nusikaltusi žemininką ponas perkeldavo į bajorus. Visi valstiečiai turėjo atlikti prievoles Bažnyčiai produktais ir pinigais. Miestiečių padėtis. Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Miestiečiai už valaką ge­ros žemės mokėjo 50 grašių, už vidutinės - 40 grašių ir už blo­gos - 30 grašių. Miestų gyventojai susidėjo iš turtingos feodalų viršūnės, tur­tingų pirklių, vidutinių sluoksnių — amatininkų, prekybininkų, proletariato - pameistrių, mokinių, darbininkų ir tarnų. Svarbiausi prekių gamintojai buvo cechų amatininkai, nes įmonių miestuose buvo nedaug. Amatininkai, norėdami išvengti feodalinės priklausomybės, organizuodavosi į cechus. Cechas gaudavo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą ir privilegiją, kuri draudė ne cecho nariams verstis amatu. Cechų meistrai pirkdavo žaliavą, gamindavo gaminius ir juos parduodavo. Tarp cechų ir feodalų jurisdikų kildavo ginčų, nes įstojęs į cechą bu­vęs feodališkai priklausomas amatininkas tapdavo miestiečiu. Ilgainiui feodalai pasiekė, kad ir cechų nariai nuo jų priklausy tų. Ypač daug priklausomų cechų turėjo dvasininkų viršūnės. Cechų nariai puldavo necechinius amatininkus ir naikindavo jų dirbtuves. Cechai patys realizuodavo savo gaminius. Juose meistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp meistrų ir pa­meistrių. Amatų cechinį sutvarkymą rėmė didysis kunigaikštis, magist­ratas ir jurisdikų savininkai, nes gaudavo iš cechų pajamų. Ba­jorai seimuose ir seimeliuose nustatydavo žemas gaminių kai­nas ir tuo žlugdė amatininkus. Cechai darėsi uždari, nes meist­rai nenorėjo, kad jų daugėtų. Cechų nariai skirstė miestą į ap­tarnavimo rajonus ir naujų narių ( cechus nenorėjo priimti. Ce­chai turėjo savo karinę organizaciją ir vėliavą. Pirkliai organizuodavosi į bendrijas. Tapti pirkliu buvo gana sunku. Žmogus turėjo būti laisvas ir 5-7 metus dirbti pas savo patroną padėjėju. Po to reikėjo duoti ištikimybės priesaiką mies­tui, ir tada buvo priimamas į pirklių luomą. Miesto pirklių or­ganizacija buvo uždara ir naujų narių neįsileisdavo. Bendrija rėmė savo narius kreditais, organizavo jų apsaugą mieste ir už jo ribų, gynė reikalus magistrate ir seimuose. Stambiausi pir­kliai buvo bendrijos valdybos nariai. Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Valstybiniai muitai bu­vo išnuomojami. Muitų nuomotojas, sugavęs nesumokėjusius muito pirklius, konfiskuodavo prekes; pusė prekių tekdavo jam, o kitos - iždui. Senieji muitai buvo imami už importo ir ekspor­to prekes. Naujais muitais buvo apmokestinti raguočiai, vaškas, medus, žuvys, oda, nustatyti ir papildomi muitai. Be to, feoda­lai imdavo muitus už tiltus, pervažas, brastas ir kelius kiekvie­nas savo valdų ribose. Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežė [ baudžiavą. Daug žalos miestiečiams padarydavo butų prievolė. Miestiečiai turėjo apgyvendinti atvykusius į seimus ir suvažiavi­mus feodalus, todėl vengė statyti gerus namus. Kiti bėgo iš mies­tu ir pirko žemę. Didelių miestų valdybų nariai turėjo bajorų tei-^os ir n.-mdojosi miesto palivarkais. Miestiečių virtimas žemval-*l. uis |>u\i> mu'sm oiiMMiAu-ijos ir kanu ūkinės krizės padarinys. Magdeburgo miesto teisę turintys miestai rinko valdybą, ku­rią sudarė administracijos, iždo ir teismo valdininkai. Rotušėje vykdavo valdybos posėdžiai, ten buvo miesto kasa, saikai ir ka­lėjimas. Valdybos narius rinko iki gyvos galvos. Magdeburge miesto teises turintys miestai ir miesteliai mokėjo didžiajam ku­nigaikščiui mokesčius. Miesto magistratas buvo sudarytas iš pa­tricijų - miesto tarybos narių. Burmistrai, tarėjai ir šuolininkai buvo kooptuojami iš giminių ir paprastų miestiečių reikalais ma­žai rūpinosi. Didysis kunigaikštis nesikišo į dvasininkų ir feodalų mieste­lių valdymą. Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. mokestį nuo smuklių. 3. Liublino unija ir valstybės įstaigų sistema Jau 1385 metų Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuoti Lietuvą į savo karalystės sudėtį. Lietuvos ponai stengėsi išlaiky­ti savarankiškumą ir kartu savo valdžią. Bajorai, norėdami pa­laužti ponų viešpatavimą ir gauti lenkų šlėktų turimas teises, stengėsi suartėti su Lenkija. Lietuvos didieji kunigaikščiai pa­laikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo sau galimy­bę būti renkamais į Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai norėjo per personalinę uniją pajungti Lietuvą. Maskvos valstybės iškilimas ir nesisekantys karai dėl Rusijos žemių Lietuvos feodalus vertė ieškoti artimesnės sąjungos su Lenkija. XVI a. viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygias teises su ponais; valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašė­jo į Lenkijos santvarką. Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčių didelę valdžią. Pavietuose sudaryti bajorų seimeliai ir teismai, nusistovėjo seimo sudėtis, konsolidavosi vieningas vadinamųjų šlėktų luomas ir stiprėjo jų diktatūra. XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Ry­tus ir pradėjo kurti unijos su Lietuva projektus, kad per uniją prasiskverbtų į baltarusių ir ukrainiečių žemes. Abiejų valstybių interesai Livonijoje taip pat buvo bendri. Lietuvos feodalai ma­tė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemiu, ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos. Lietuvos sava­rankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustas neturėjo įpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai. Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijuingė prie Karalystės Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos po­nai pasijuto gerokai silpnesni ir 1569 m. liepos l d. Liubline pasi-rašė unijos aktą. Unijos aktas buvo pasirašytas lygiais pagrindais kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Lenkijos-Lietuvos valsty­bėje (Respublikoje) buvo karalius ir kartu Lietuvos didysis kunigaikš­tis ir bendras seimas. Šlėktų pasiuntinių rūmuose buvo Lietuvos bajorų delegatai, o senate - vyskupai, vaivados, kaštelionai, pen­ki ministrai ir Žemaičių seniūnas. Lietuva pasiliko savo centrines įstaigas ir teisės sistemą. Buvo atskirta Lietuvos kariuomenė ir iždas. Tačiau lenkai ir lietuviai feodalai galėjo įsigyti žemės Lie­tuvoje ir Lenkijoje ir laisvai kilnotis, o tai sudarė sąlygas lenkams skverbtis į baltarusių ir lietuvių žemes. Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės. Lietuva ir Len­kija buvo lygiateisės sąjungos narės. Lietuvos feodalai stengėsi išlaikyti savo rankose turimas žemes ir tarnybas. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvos bajorų savarankiškumo tendencijos sustiprėjo. Prieš prisiekdami ištikimybę karaliui Steponui Ba­torui ir pripažindami jį_ Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Lietu­vos feodalų pasiuntiniai gavo iš jo raštą, kuriame jis įsipareigo­jo Lietuvos senatorius įtraukti į karaliaus tarybos sudėtį, Lietu­vos teritorijoje esančius karaliaus dvarus perduoti Lietuvos Ku­nigaikštystei, uždraudė karūnos urėdams ir vaivadoms kištis į Lietuvos jurisdikciją, kviesti pagal gautus iš Lietuvos šaukimus į teismą ir kėsintis į Lietuvos urėdų valdžią. 1697 metais Augustas II karūnacijos proga davė Lietuvos fe­odalams Aprobatio Coeguationis lurium, t. y. pripažino Lietu­vos centriniams urėdams lygias teises su Lenkijos tokiais pa­čiais urėdais. Pažadėjo patvirtinti duotus antspaudus, dvarus ir neleisti pažeisti turimų teisių. Aprobavo vaivadijų ir pavietų sei­melių nutarimus dėl dvigubos hibernos, ekstraordinarinių mo­kesčių, kurie seimelių priimti ir ateityje bus priimti. Pažadėjo ne-dislokuoti kariuomenės dvaruose, išskyrus Gardino, Alytaus ir Pinsko ekonomijas, neleisti pažeisti Lietuvos santvarkos ir visko, kas įrašyta [pacta conventa (valdymo sąlygas). Taip pat pažadėjo pripažinti teises, kurias luomai priims visuotiniu balsavimu. Karaliaus valdžia. Karalių rinko rinkiminis (elektorinis) sei­mas. Formaliai visi bajorai turėjo teisę rinkti karalių, ir tai sudarėsąlygas ponams bei užsienio šalims pinti intrigas ir prastumti į sostą pageidaujamą kandidatą. Tarpuvaldžiu visą valdžią turėjo bajorai, susiorganizavę ( kaptūrinius seimelius. Jų valdžios prie­šakyje buvo arkivyskupas, nors visos karališkos valdžios ir netu­rėjo. Jis atstovavo valstybei užsienyje ir vadovavo administracijos veiklai, taip pat rūpinosi naujo karaliaus rinkimais. Karaliaus rin­kimai buvo gana sudėtingi. Pirmiausia rinkdavosi sušauktinis (konvokacinis) seimas. Jame bajorai susijungdavo [ generalinę konfederaciją, patvirtindavo kaptūrinius teismus, tačiau jokių nau­ji aktų nepriimdavo. Sušauktinis seimas paskirdavo terminą su­sirinkti pavietų seimeliams, karaliaus rinkimų laiką, vietą ir pro­cedūrą. Po to susirinkdavo rinkiminis (elcktorinis) seimas, kuris išklausydavo pavietų bajorų pasiuntinius ir priimdavo pačia con-venta ~ valdymo sąlygas. Rinkiminis seimas išrinkdavo karalių vienu balsu ir pateikdavo karaliui valdymo sąlygas. Jos apėmė užsienio politiką, kariuomenės reikalus, finansus ir pan. Henri­kas Valua atsisakė patvirtinti jam pateiktas valdymo sąlygas, o Steponas Batoras 1576 m. jas patvirtino17. Šios sąlygos nustatė laisvus karaliaus rinkimus, buvo reikalaujama be senato nespręs­ti karo ir taikos reikalų, kariuomenės neišvesti į užsienį, be seimo nutarimo nešaukti bajorų į karą. Karaliui nesilaikant pažadų, ba­jorai turėjo teisę jo neklausyti. Valdžią karalius gaudavo karūna­cijos aktu, kurį atlikdavo primas. Karalius prisiekdavo ir pažadė­davo vykdyti konvokacinio ir elcktorinio seimų nutarimus. Po Žygimanto Augusto mirties karaliaus valdžia pradėjo silpnė­ti. Karalius tapo visiškai priklausomas nuo seimo. 1590 metais karaliaus iždas buvo atskirtas nuo valstybės iždo. Zigmantui III bandžius sustiprinti savo valdžią, bajorai su ginklu stojo prieš ab­soliutinės karaliaus valdžios įvedimą,- ir karalius nusileido. Karalius buvo sudedamasis seimo institutas. Jis turėjo įsta­tymų leidybos iniciatyvą, sankcionavo seimo nutarimus, juos ant­spauduodavo ir skelbė savo vardu, tačiau pabrėždamas, kad jie išleisti seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė jo žinioje buvusius miestus, sprendė žydų ir savo žemių valstiečių rei­kalus, turėjo aukščiausiąją administracinę valdžią. Skyrė visus pareigūnus, nors kai kuriuos kandidatus siūlė bajorų seimeliai. Pareigūnus galėjo nubausti tik bauda. Skirdavo seniūnijas ir dva­rus seniūnams ir laikytojams. [gyvendinti karaliaus valdžią padėdavo seimas, sesijų metu nustatydavęs administracijos veiklos kryptį. Prie karaliaus buvo senatoriai rezidentai, patarnavę karaliui tarp seimo sesijų ir kon­troliavę jo veiklą. Senatorius rezidentus karalius kviesdavo dve­jiems metams pagal rangą ir vietų eiliškumą senate. Tokių se­natorių iš pradžių buvo 16, o vėliau net 28. Tai - vyskupai, vai­vados, kaštelionai. Prie karaliaus nuolat buvo keturi rezidentai, ir kas pusė metų jie keitėsi. Apie savo veiklą rezidentai infor­muodavo seimą. Formaliai karalius buvo kariuomenės vadas, o iš tikrųjų ir čia jo valdžią ribojo etmonai. Daugiausia buvo apribota kara­liaus teismo valdžia. Karalius asmeniškai dalyvavo tik seimo teisme, davė apsauginius raštus, tačiau neturėjo nei amnesti­jos, nei malonės teisės. Seimas 1607 ir 1609 metais priėmė konstitucijas, suteikusias bajorams teisę neklausyti karaliaus, jei jis nesilaiko savo paža­dų. Pareiškus karaliui nepaklusnumą trečią kartą, seimas galė­jo jį pašalinti iš sosto. 1717 metų konstitucija įpareigojo karalių vykdyti senatorių rezidentų nutarimus. Nuo XVII a. antrosios pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi. Nuo pat XVII a. pradžios padažnėjo bajorų konfederacijos. Kara­lius arba organizuodavo savo šalininkų kontrkon federaciją, ar­ba pripažindavo bajorų konfederaciją ir tenkino jų reikalavi­mus. Karaliaus nubaustus bajorus konfederatus seimas amnes­tuodavo. Lietuvoje taip pat organizuodavosi konfederacijos. Vi­suotinė arba generalinė konfederacija save laikė aukščiau už karalių ir manė galinti net jį teisti. Konfederacijos vadas buvo maršalka, jis turėjo konsultantų. Aukščiausiąjį organą - vadi­namąją didžiąją tarybą, rinkdavo konfederaciniai seimeliai. Buvo ir konfederacijos teismas. Seimas tvirtindavo didžiosios tarybos nutarimus. Konfederacijos rodė karaliaus valdžios bejėgišku­mą, aule valstybę. Seimas. Seimas susidėjo iš dviejų rūmų: bajorų pasiuntinių Mato. Bajorų pasiuntinių buvo 170 (iš Lietuvos 48). Dvasi­ninkijai senate atstovavo vyskupai. Seimas buvo aukščiausiasis valstybės organas, o karalius - sudedamasis jo institutas. Be ka­raliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nes jis buvo feodalų va­lios reiškėjas. Karalius šaukė seimą universalu. Seimo šaukimo terminai ir posėdžių vieta nebuvo nustatyta. Karalius šaukė sei­mą, kai reikėjo. Jis nustatydavo seimo susirinkimo laiką, vietą ir darbotvarkę. Seimas buvo šaukiamas vieną du kartus per me­tus. 1573 metais vadinamuosiuose Henriko artikuluose kara­lius įpareigotas šaukti seimą kartą per dvejus metus. Seimo po­sėdžiai turėjo trukti šešias savaites, o nepaprastojo seimo - dvi savaites. Seimas posėdžiavo Varšuvoje, o nuo 1673 metų kiek­vienas trečias seimas posėdžiavo Gardine. Taip buvo pabrėžia­ma Lenkijos ir Lietuvos lygybė. Senato narių buvo 140, ir jie vadinosi Ponų taryba. Senatas susidėjo iš vyskupų, vaivadų, kaštelionų, ministrų, Žemaičių se­niūno. Karalius kvietė senatorius į seimą asmeniškai. Senatas, pirmininkaujamas karaliaus, svarstė įstatymų projektus, gautus iš bajorų pasiuntinių rūmų, ir pareikšdavo savo nuomonę, taip pat užsienio politikos klausimus. Senatoriai sudarė dalį asesorių teismo narių. Senatas buvo karaliaus taryba ir iš dalies ribojo jo valdžią, tačiau kartu prieštaravo bajorų siekiams plėsti savo tei­ses. Jeigu seimas iširdavo nieko nenutaręs, tai karalius šaukdavo senato pasitarimą. Senato nutarimai karaliaus griežtai nevaržė. Senato posėdyje kiekvienas senatorius pasakydavo savo nuomo­nę, karalius suformuodavo bendrą1 senato nuomonę, kartais pri­tardamas mažumai senatorių. Seimo konstitucijos (aktai) buvo skelbiami karaliaus vardu. Karalius turėjo teisę jų tekstus inter­pretuoti plačiau. Mokesčių ir bajorų privilegijų klausimus svarstė ir nutarimus priėmė bajorų pasiuntiniai. Jie tik atstovaudavo savo pavieto sei­melio nuomonei, t. y. turėjo laikytis gautos iš pavieto seimelioinstrukcijos. Visi nutarimai turėjo būti priimti vienu balsu. Kiek­vienas atstovas turėjo teisę pareikšti veto dėl to ar kito nutarimo. Tik seimo maršalka buvo renkamas balsų dauguma. XVI a. pabaigoje dėl įsigalėjusio vienbalsiškumo principo seimuose išaugo pavietų seimelių vaidmuo. Pasiuntiniams bu­vo įsakyta nesutikti su seimo nutarimais, kol nebus patenkinti kurio nors pavieto seimelio reikalavimai. Seimo nutarimai bu­vo laikomi vieninga visuma: nepriėmus paskutinio seimo nuta­rimo, negaliojo ir anksčiau priimtieji. Seimas nustatydavo mokesčius, pripažindavo bajoro titulą, sutikdavo skelbti bajorų visuotinį šaukimą, išklausydavo užsie­nyje buvusius pasiuntinius ir nustatydavo užsienio politiką, iš­klausydavo paiždininkių apyskaitas, atlikdavo asesorių teismo funkcijas ir turėjo malonės bei amnestijos teisę. Seimas išreikš­davo valstybės suverenitetą 1764 m. rugsėjo 7 d. elekcinis Respublikos seimas išsirinko kara­liumi „Piastą", t. y. vietinės kilmės, Čartoriskių ir prorusiškos politikos šalininką Stanislovą Augustą Poniatovskį (1764—1795). Čartoriskių ir Poniatovskių šalininkai jau seniai brandino planus įvykdyti krašte valdymo reformas. Tai buvo prancūzų švietėjų įtakoje išaugę žmonės, kurie ryžosi, Rusijos carei Jekaterinai II neprieštaraujant, nežymioms reformoms. Buvo panaikinta liberum veto sprendžiant Seime ekonominius klausimus, Seimo delegatų priesaika seimelių instrukcijoms, kausčiusioms jų veiklą Seime, įvesti generaliniai muitai, įsteigtos Lenkijos ir LDK iždo komisi­jos, nustatyta Seimo darbo tvarka, padidinta kariuomenė. Refor­momis buvo siekiama sustiprinti šalį, iškelti ją į Europos valsty­bių tarpą. Jekaterina II apkaltino Čartoriskius, kad jie neiškėlė Seime jos reikalavimo sulyginti katalikų ir stačiatikių teises. Čartoriskiai nesiryžo šiai reformai katalikiškame seime. Didikai -Čartoriskių priešai — siekė panaikinti karaliaus ir Čartoriskių 1764—1766 m. įvykdytas reformas. Jie kreipėsi pagalbos į Rusiją, nes vieni savo planų įvykdyti nepajėgė. Už paramą Čartoriskiams didikai siekė net karalių detronizuoti. Jekaterina II šito neleido, tačiau jai buvo naudinga turėti opoziciją karaliui. Už pagalbą prieš reformuotojus ji gavo vidaus reakcijos pažadą paremti jai rūpimą disidentų klausimą. Todėl Rusijos pasiuntiniui N. Repni-nui pavyko suorganizuoti tris bajorų konfederacijas: LDK stačia­tikių ir protestantų - - 1767 m. kovo 20 d. Slucke, Lenkijos pro­testantų — 1767 m. Torūnėje ir Respublikos katalikų — 1767 m. birželio 23 d. Radome. Visos jos veikė su Rusijos žinia ir net su jos karine parama. Radomo konfederacijai suorganizuoti Jekaterina II pasinaudojo jos 1764 m. iš LDK išvytu Karoliu Stanislovu Rad­vila. Jis gyveno Saksonijoje (Dresdene). Per Austrijos imperato- užsienio politikos vadovui N. Paninui buvo pavesta per N. Repniną ir pulkininką prancūzą Aloje pakviesti K. S. Radvilą į Vilnių, grą­žinti jam Vilniaus vaivados vietą, konfiskuotus turtus, išmokėti iš valstybės iždo didelę kompensaciją. K- S. Radvila, grįžęs į Vilnių ir sušaukęs LDK bajorų konfederaciją, 1767 m. birželio 2 d. paskel­bė aktą, smerkiantį 1764 ir 1766 m. Seimo reformas, pripažino di­sidentų teises ir jų Slucko bei Torūnės konfederacijų aktus. Iš Vilniaus K. S. Radvila nuvyko į Radomą ir prie Vilniaus akto pri­dėjo 1767 m. birželio 23 d. generalinės konfederacijos bajorų pa­rašus. Disidentams buvo pažadėta įstatymų globa. Jie pripažinti „tėvynės sūnumis". Nesitenkindama tuo, Jekaterina II pareika­lavo sušaukti ekstraordinarinį seimą ir patvirtinti konfederatų ak- j tus. Konfederacija buvo daugumos, o Seimas - - bajorų visumos nuomonė. Seimas, kuriam pirmininkavo K. S. Radvila,, posėdžiavo, apsuptas Jekaterinos II atsiųstos kariuomenės. N. Repninas įsakė suimti kelis senatorius, kurie stojo prieš Seimo darbą, ir pareika­lavo ratifikuoti minėtų konfederacijų aktus. Buvo grasinama jėga. N. Repnino reikalavimai buvo priimti tylint. Seimo išrinkti dele­gatai nuvyko pas Jekateriną II prašyti „grąžinti senąją valdymo tvarką". Rusijos ir Prūsijos pasiuntiniai pasirašė su Seimo dele­gacija sutartį, kuri garantavo esamą Respublikos tvarką. 1768 m. Seimas ratifikavo šią sutartį. Nuo to laiko be Rusijos ir Prūsijos sutikimo Seimas negalėjo keisti valstybės vidaus tvarkos. Karą-liaus ir Čartoriskių sugalvotos reformos nebuvo įvykdytos. Jas su-žlugdė vidaus didikų reakcija, paremta užsienio valstybių. Dar nesibaigus konfederaciniam seimui, dalis bajorų — V. Ze-vuskis, A. S. Krasinskis, J. ir K. Pulaskiai sudarė slaptą naujos konfederacijos programą ir 1768 m. vasario 29 d. ją paskelbė Ba­ro mieste (Podolėje), netoli Turkijos sienos. Buvo tikimasi Turki­jos pagalbos. Be to, konfederatai kreipėsi pagalbos į Austriją ir Prancūziją. Tarp konfederacijos dalyvių buvo nemaža patriotiškai nusiteikusių Lenkijos ir Lietuvos bajorų, stojusių prieš disidentų teisių sulyginimą, Rusijos kišimąsi į valstybės reikalus, prieš karalių, kuris liko Rusijos pusėje. Konfederatai buvo pasiryžę ginti katalikų tikėjimą ir šalies nepriklausomybę. Lenkų konfede­ratų Pulaskių paraginti, LDK konfederatai, vadovaujami M. J. Pa­co, J. Sapiegos, J. Chodkevičiaus, o kiek vėliau ir M. K. Oginskio bei S. Kosakovskio, suaktyvino savo karinius veiksmus Kauno, Ukmergės ir Upytės apylinkėse. Ginkluoti konfederatų būriai ka­riavo su Rusijos kariuomene 1768—1772 metais. Tai buvo parti­zaninis karas. Konfederatai nesurinko didesnių pajėgų ir paly­ginti lengvai buvo sutriuškinti. Didikai, konfederacijos vadai, pra­dėjo įnirtingai tarp savęs vaidytis. Rusijos diplomatija ir kariuo­menė veikė -- naikino konfederatų dvarus, sekvestravo turtą, šni­pinėjo. Laukta pagalba iš Europos neatvyko. Karalius vėliau sei­me teigė, kad per penkerius metus konfederacija pražudė apie 60 tūkst. vyrų, iš jų 10 tūkst. buvo ištremta, ir nepasiekė jokios po­litinės pergalės. XVIII a. pabaigoje pasikeitė Lenkijos ir Lietuvos valstybės larptautinė padėtis. Rusija, Austrija ir Prūsija siekė jos teritorijų ir ėmė vis labiau kištis į Respublikos vidaus reikalus. Rusijai rū­pėjo prisijungti ukrainiečių ir baltarusių žemes, kurios dėl reli­ginės ir nacionalinės priespaudos norėjo susivienyti su rusų tauta. Be to, carinė Rusija gyvybiškai buvo suinteresuota įsigalėti prie Baltijos ir Juodosios jūrų ir turėti Dauguvos bei Dnepro prekybos kelius ir strateginius punktus. Austrija siekė užvaldyti Galiciją, o Prūsija - - lenkų Pamarį. Jos stengėsi pasinaudoti merdinčia Respublika, ardoma vidaus rietenų ir konfederacinių vaidų. Rusija savo politiką visuomet derino su Prūsija, kuri nenorėjo, kad Ru­sija viena įsigalėtų Respublikoje. Rusijos užsienio reikalų minist-i

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!