Išsami Lenkijos istorija

1. Pirmosios rašytinės žinios.
2. Lenkijos teritorijos apgyvendinimas.
3. Lenkų etnogenezė.
4. Feodalinės visuomenės formavimasis.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lenkija paminėta 965-966 m. Tais metais žydų keliautojas Ibrahimas Ibn Jakubas, lydimas Kordobos kalifo, su diplomatine misija išvyko į kelionę po Centrinę Europą. Kelionės metu aplankė Prahą ir galbūt Krokuvą, kuri tuomet priklausė Čekijos karalystei. Jo prisiminimų fragmentų išliko arabų geografų aprašymuose. Jis rašė, kad čia gyveno įvairios gentys, kurias valdė keturi karaliai: Bulgarų karalius; Faragos (arba Prahos), Bohemijos ir Karako (arba Krokuvos) karalius Boleslovas; šiaurės žemių karalius Mieško (Mieszko); vakarinių žemių – Nakonas.
Anot keliautojo, Mieško karalystė buvo didžiausia. Čia buvo gausybė augalinio maisto, mėsos, medaus ir žuvies. Mieško laikė tris tūkstančius ginkluotų vyrų, suskirstytų į pulkus. Galbūt todėl, šis karalius pateko į keliautojų akiratį, kad 965 m. jis susižadėjo su čekų karaliaus dukra Dubravka ir parsivežė ją į Lenkiją, į savo namus Poznanėje.
966 m. Mieško, vykdydamas vieną iš vedybinės sutarties sąlygų, buvo apkrikštytas. Šie metai yra laikomi Lenkijos krikšto metais. Mieško vadovavo polianų genčiai. Jo dėka polianai bei aplinkinės prijungtos gentys savo vystymąsi nukreipė Vakarų kultūros link.
Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad pirmieji gyventojai Oderio ir Vyslos slėniuose egzistavo paleolite apie 200 tūkst. m. pr. Kr.. XIII-IV a. pr. Kr. čia buvo paplitusi Lužitėnų kultūra. Tai – žalvario ir ankstyvojo geležies amžių archeologinė kultūra. Ji pavadinta Lužicos srities, esančios Rytų Vokietijoje, vardu. Ji susidarė Lenkijos teritorijoje iš priešlužitėniškos bei Tršineco kultūrų. Lužitėnų kultūros gentys aukščiausią raidos laipsnį pasiekė vėlyvojo žalvario amžiaus pabaigoje. Jos gyveno nuo Šprė upės iki Voluinės ir Pripetės baseino vakarinės dalies, nuo Baltijos jūros iki Dunojaus. Jai būdingi dideli kapinynai, vadinami laidojimo laukais, kuriuose aptinkama tūkstančiai laidojimo vietų. Lužitėnų kultūros gyventojai vertėsi žemės ūkiu, gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba, augino trijų rūšių kviečius, rugius, avižas, žirnius, pupas.
VI-II a. pr. Kr. dalyje Lenkijos teritorijos paplito Pamario kultūra, kuri dar vadinama Vyslos – Nemuno. Svarbiausi šios kultūros...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!