Išlaidų apskaitos sistemos ir jų pokyčiai

Įvadas Kurį laiką įmonių vadovai Lietuvoje laikėsi nuomonės, kad jų įmonių veiklos planavimas yra praeitis, kad rinkos ekonomikoje viskas reguliuojasi savaime. Gyvenimas pateikė skaudžių pamokų kol vadovai suprato, kad klydo. „Kiekvienai organizacijai itin svarbus tampa žinių apie verslo sąlygas bei organizacijos veiklos galimybės jose kaupimas, sisteminimas, analizė ir pritaikymas. Tai padeda organizacijai mokytis, nes mokymasis yra svarbi ne tik adaptavimosi, bet ir išlikimo sąlyga.“ [2. 11p.] Pagaliau pradėta suprasti, kad finansinė apskaita iš esmės yra skirta įmonės savininkų, kreditorių bei valstybės interesams tenkinti. Ši apskaita patenkina išorinių vartotojų poreikius, bet jos teikiamos informacijos nepakanka įmonės vadovams. Finansinė apskaita atspindi tai, kas įvykę, tačiau nepadeda numatyti kas bus ateityje ir kokių priemonių reikia imtis norint pakreipti įmonę viena ar kita linkme. Tuo tarpu išlaidų (vidinės) apskaitos pagalba įmonė valdoma ne tik patirtimi bei intuicija, bet ir specialiai išlaidų tikslams parengta informacija. Išlaidų apskaita leidžia įmonėms (ir ne tik joms) įvertinti atskirų padalinių veiklos efektyvumą, nustatyti ar tinkamai naudojamas įmonės turtas, formuoti informaciją apie produktų savikainą, ar naudinga gaminti vienokį ar kitokį produktą, ar pasiteisina įmonės veikloje daromos išlaidos bei įvertinama jų sumažinimo galimybė, kokių produktų gamybą tikslinga plėtoti, kaip optimizuoti gamybos ir realizavimo išlaidas ir kt. Tačiau kol kas išlaidų apskaita labai silpnai taikoma. Galima teigti, kad taikomi tik atskiri jos elementai. Šiose įmonėse darbai yra sezoniniai, o realizuojamos produkcijos kainos kiekvienais metais yra labai stipriai kintančios. Įmonės veikia rinkoje ir siekia skirtingų tikslų, kuriuos pasiekia veikdamos savais metodais. Tik nuolatos besimokanti ir sugebanti lanksčiai keistis įmonė sugebės prisitaikyti prie rinkos sąlygų, o tai įgalins ją plėsti savo rinką ir didinti savo vertę. Įmonėje įdiegus išlaidų apskaitą, jau ne buhalterija nurodo, kokią informaciją suformuluos apskaita, o atsakomybė perduodama vadybininkams, kurie yra šios informacijos užsakovai. Todėl tai suteikia galimybę įmonės valdymą padaryti efektyvesnį. Darbo objektas - išlaidų apskaitos sistemų ir jų ų pokyčiai. Atliekamo darbo problema – išlaidų apskaitos sistemų pokyčiai įmonėse jų užtikrinimas ir ir siekiant efektyvus išlaidų sistemos us panaudojimasas. Darbo tikslas – atsižvelgiant į išlaidų apskaitos sistemų pokyčius sąlygojančius veiksnius ir sukurti išlaidu apskaitos pokyčių įgyvendinimo modelį. · Pagrįsti išlaidų apskaitos pokyčių poreiki ir išskirti juos sąlygojančius veiksnius bei nustatyti išlaidų apskaitos kaitos tendencijas; · Sukurti išlaidų apskaitos sistemos pokyčiu įgyvendinimo modelį ; Praktiniu tyrimu iliustruoti išlaidu apskaitos sistemos pokyčių įgyvendinimo modelio veikimą konkrečios įmones atveju. 1. IŠLAIDŲ APSKAITOS SISTEMŲ POKYČIAI – TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. IŠLAIDŲ APSKAITOS SISTEMŲ POKYČIAI Įmonių vadovai infor­maciją apie išlaidas naudoja pelnui nustatyti ir jam didinti. Tačiau pastaraisiais metais Ja­ponijoje ir JAV pasitelkiami nauji gamybos valdymo metodai pareikalavo didesnio dė­mesio išlaidoms, susijusioms su kokybe ir ga­mybos elastingumu. Efektyvios ryšių priemo­nės padeda operatyviai susipažinti su naujau­siais produkcijos ir paslaugų pavyzdžiais, perimti geriausią patyrimą, ir sudaro galimybes kurti pasaulinio lygio kokybę bei greitai rea­guoti į kintančią paklausą. Pelningumas ma­žai tiesiogiai bepriklauso nuo bendrų išlaidų, jis tampa priklausomu nuo sugebėjimo pa­siekti ir išlaikyti pasaulinio lygio kokybę, ku­rios vis dažniau reikalauja vartotojai. Todėl įmonių vadovai nori gauti tokią informaciją kuri padėtų priimti sprendimus, kaip tai pa­siekti, ir žinoti, ar jų priimami sprendimai atneš pelną, ar ne. Tačiau tokiems sprendimams priimti reikalinga nauja informacija -informacija apie įvairias įmonės veiklos sri­tis, kuri viena iš jų yra orientuota į kokybę bei su ja susijusias išlaidas. Dauguma pasaulio kompanijų klientui palaipsniui reklamuoja ko­kybę kaip svarbiausią vertę ir laiko ją pagrindine kompanijos strategijos kryptimi, įgyjant konkurencinį pranašumą. Išlaidų kokybei ap­skaita yra pirmas tokios strategijos žingsnis. Dėmesys išlaidoms susijusioms su kokybe tu­ri būti padidintas, kadangi susijusiomis su kokybe veikloms palaikyti sunaudojama 20 ir daugiau procentų įmonės išteklių. Siekiant sužinoti, kiek kainuoja įmonės veiklos kokybė, ir nustatyti, kuriose įmonės ar bet kurios kitos organizacijos grandyse su­sidaro didžiausios išlaidos kokybei, būtina apskaityti ir analizuoti išlaidas kokybei. To­kia analizė labai svarbi, kai įgyvendinami ko­kybės vadybos projektai, norint pinigine iš­raiška išmatuoti veiklos kokybės tobulėjimo lygį. Todėl vis daugiau įmonių, vertindamos savo veiklą, įvertina ir išlaidas kokybei, ta­čiau kol kas šiuo klausimu egzistuoja daug įvairių požiūrių. Vienoms organizacijoms iš­laidos kokybei - tai kokybės siekimo ir kon­trolės išlaidos, kitoms - tai defektų suradimo ir taisymo išlaidos, kitos prilygina jas pridė­tinėms išlaidoms, atsirandančioms dėl blogos kokybės ir pan. Tai didele dalimi susiję su tuo, kad daugeliui įmonių neaišku, kas laiky­tina išlaidomis kokybei, kaip jas atskirti nuo kitų išlaidų, kaip jas tiksliai identifikuoti ir vesti jų apskaitą. Kokybės proceso valdymas glaudžiai susi­jęs su išlaidų valdymu ir pajamų didinimu, todėl atsirado potencialios galimybės įtraukti apskai­tos darbuotojus į kokybės valdymo procesą. Tiek firmos vadovai, tiek akcininkai turi skaičiais, o geriausia - piniginiais vienetais pamatyti, kaip kokybės pagerėjimas veikia įmonės finansinę padėtį, rinkos užimtumą ir pan. Visa tai pagrįsti skaičiais yra apskaitos reikalas. Apimti išlaidas kokybei bei visą kokybės valdymo procesą- vadinasi, turėti drą­sos keisti egzistuojančią tradicinę išlaidų ap­skaitos ir informacijos pateikimo sistemą iš orientuotos į atsakomybės centrus ir produk­cijos vienetus, orientuotą į procesą (veiklą) ir pirkėją. Mokslinė problema. Tradicinė išlaidų ap­skaita, kurios pagrindinės funkcijos yra atsar­gų įkainojimas ir pajamų nustatymas išorinei finansinei atskaitomybei, nepriskiria išlaidų ko­kybei prie svarbios informacijos. Dauguma iš­laidų kokybei matavimo metodų yra orientuoti į veiklą ar procesą, o tradicinė išlaidų apskaita nustato išlaidų sąskaitas pagal išlaidų katego­rijas. Taikant tradicinę išlaidų apskaitą, daug išlaidų kokybei yra sutapatinama su pridėtinė­mis išlaidomis, kurios vėliau paskirstomos iš­laidų centrams, dažniausiai padaliniams, ir po to produktams pagal iš anksto nustatytus pri­dėtinių išlaidų koeficientus Pagrindinė mokslinė problema - tradici­nė išlaidų apskaita netenkina kokybei skiria­mų išlaidų matavimo poreikių. Taigi galima tvirtinti, kad su kokybe susijusios išlaidos tu­ri būti renkamos ir apskaitomos atskirai, o ne įtraukiamos į pridėtinių išlaidų sumą. Meto­das sąlyginiu pavadinimu "Prevencija-įvertinimas-nesėkmė (PĮN)" ir procesinis metodas yra du pagrindiniai išlaidų sistemos kokybei matavimo metodai. Tačiau šie metodai nepateikia tiks­lių nurodymų, kaip pridėtines išlaidas įtraukti į išlaidų kokybei sistemą. Taigi, iškyla grės­mė, kad vadovai gali pernelyg daug dėmesio skirti išlaidų kokybei apskaičiavimo tikslu­mui - uždaviniui, kuris būtų labai imlus dar­bui. Be to, dauguma išlaidų kokybei matavi­mo sistemų nepriskiria išlaidų kokybei prie jų susidarymo šaltinių, tai neleidžia vadovams suvokti, kur yra kokybės tobulinimo galimy­bės. Nepaisant to, šie trūkumai, o kartu ir paminėtos problemos, gali būti lengvai paša­lintos išlaidų kokybei apskaitai taikant veik­los išlaidų apskaitos modelį. ABC modelis remiasi dviejų etapų procedūra, siekiant gau­ti tikslias įvairių išlaidų objektų (pavyzdžiui, padalinių, produktų, klientų ir pan.) reikš­mes, paskirstant išlaidas (įskaitant ir pridėti­nes išlaidas) veikloms ir tų veiklų išlaidas paskirstant išlaidų objektams. ABC yra nau­dingas įrankis, vykdant išlaidų kokybei ap­skaitą. Išlaidų apskaita (cost accounting) - tai įmonės (firmos) ar kito kokio nors ekonominio objekto išlaidų finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir tvarkymas. Bendrai šiuolaikinę išlaidų apskaitą galima apibrėžti kaip informacinę sistemą, kuria remiantis matuojama, apdorojama ir perduodama finansinė informacija apie tam tikrą ekonominį subjektą. Požiūris į išlaidų apskaitą, kaip į informacinę sistemą. Kaip matome, apskaita, kaip grįžtamas ryšys, jungia ūkinę veiklą ir asmenis, priimančius sprendimus. Būtent išlaidų apskaita suteikia reikalingą informaciją sprendimams priimti. Apskaitą sudaro šie trys pagrindiniai elementai: 1.Matavimas - atliekamas registruojant visas finansines operacijas (transakcijas'); 2. Apdorojimas - atliekamas saugant finansinių operacijų ir jų apdorojimo duomenis; 3. Perdavimas - atliekamas ruošiant finansines ataskaitas asmenims, Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Informacija reikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamai apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis. Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją, ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias visuomet būtina žinoti, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių (netgi pinigų) gali būti per daug. Išlaidų Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės, jų valdymo procese, arba kurie potencialiai ir ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams. Išlaidų apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų. Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Juk įmonės steigiamos tam kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius. Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoj įmonėj, be to įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančiose įmonėse ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiu turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. 1.1.1.Išlaidų apskaitos samprata ir pagrindiniai bruožai Lietuviškoje literatūroje išlaidų apskaita dažnai vadinama ne vienu konkrečiu pavadinimu, bet keletu skirtingų: vidaus arba vidinė įmonės apskaita, menedžmento apskaita, gali būti pavadinta ir išlaidų apskaita. Išlaidų apskaita ( costs apskaita) – tai informacijos, kuri yra reikalinga ūkio subjektui valdyti, rinkimas, sisteminimas, įvertinimas ir pateikimas. [21] Išlaidų apskaita apima šias įmonės veiklos sritis: 1) sprendimų priėmimą; 2) gamybinę apskaitą; 3) planavimą bei kontrolę. Gamybinė apskaita yra jungiamoji grandis tarp finansinės ir išlaidų apskaitos. Kadangi gamybinė apskaita pateikia duomenis apie gamybos išlaidas, atsargų likučius bei pagamintos produkcijos savikainą, tai ši apskaita anksčiau buvo priskiriama finansinės apskaitos rūšiai. Gamybinės apskaitos duomenys pateikiami finansinėse ataskaitose, tokiose kaip balansas ar pelno (nuostolių) ataskaita. Išlaidų ir finansinė apskaitos nėra griežtai viena nuo kitos atkirtos. Jų informacija gaunama apdorojant tuos pačius pirminius duomenis, kurie yra užfiksuoti dokumentuose. Pagrindinis išlaidų ir finansinės apskaitų skiriamasis bruožas tai – teikiamos informacijos vartotojai. Išlaidų apskaitos pagrindinis tikslas – įmonės administracijai ir vadybininkams nuolat teikti informaciją, kuria vadovaudamiesi jie galėtų planuoti įmonės veiklą, priimti konkrečius išlaidų sprendimus ir tikrinti šių sprendimų įgyvendinimą, t.y. kontroliuoti ūkinius procesus. Kuo profesionalesnė vadyba, tuo daugiau ji reikalauja iš apskaitos atitinkamos informacijos apie įmonės veiklą, produktų gamybą, jų pardavimo savikainą, atskirų padalinių bei jų darbuotojų indėlį į visą įmonės veiklą. Finansinės apskaitos duomenys pateikiami vidaus ir išorės vartotojams ( įmonės savininkai, iš dalies įmonės administracija ir vadybininkai, kreditoriai, tiekėjai, pirkėjai, įmonės darbuotojai, kontroliuojančios verslą valdžios institucijos ir kiti išoriniai bei kai kurie vidiniai vartotojai), o tuo tarpu išlaidų apskaitos duomenys pateikiami tik vidaus vartotojams, siekiant užtikrinti įmonės paslapčių išsaugojimą (įmonių savininkų paskirti priežiūros organai, administracija ir vadybininkai bei tarnautojai, kiek tai būtina jų tiesioginėms pareigoms atlikti). Išlaidų apskaitos duomenys neprivalo būti tikslūs. Svarbiausia yra tai, kad jie būtų pateikti laiku ir tai leistų nepavėluotai sureaguoti į susidariusią situaciją. Dauguma išlaidų apskaitos ir atskaitomybės duomenų įmonės vadovų sprendimu laikomi komercine paslaptimi. Prie jos praktiškai gali prieiti tik įmonėje dirbantys pareigūnai, kuriems išlaidų apskaitos informacija reikalinga išlaidų sprendimams priimti ir kuriems tokia priėjimo prie duomenų teisė yra suteikta įmonės administracijos. Dauguma išlaidų apskaitos ir atskaitomybės duomenų įmonių vadovų sprendimu yra neprieinami ne tik įmonėje nedirbantiems asmenims, bet ir tiems vadybininkams, kuriems jie nėra reikalingi priimant savo lygmens sprendimus. Kitaip tariant, kiekvienas pareigūnas turi gauti tik tokią informaciją ir tokį jos kiekį, koks yra reikalingas būtent jam priimant atitinkamo lygmens sprendimus. Išlaidų apskaitos ataskaitos yra nereglamentuotos ir rengiamos pagal vadovybės poreikius bei tikslus. Ataskaitų struktūra gali būti įvairi. Reglamentuoti išlaidų apskaitos ir nepavyktų, nes ji priklauso nuo konkrečios įmonės, jos veiklos specifikos, įmonės išlaidų organizavimo formos. Išlaidų apskaitos informacija pateikiama pagal įmonės vadovybės pareikalavimą. Išsamūs pranešimai bei ataskaitos įmonės bei jos padalinių vadovams rengiamos jiems patogiausia forma bei periodiškumu. Kai kurios ataskaitos gali būti sudaromos kiekvieną dieną ar net valandą, kitos – kartą per savaitę, mėnesį, metus ar net keliolika metų, jeigu tiriamas objektas yra mažai kintantis laiko požiūriu. Pagrindinis dėmesys skiriamas įmonės padaliniams, veiklos sritims, produktams. įmonių išlaidų apskaitoje dažniausiai atspindimas produktų gamybos procesas. Produktai būna labai skirtingi, skirtingi ir jų gamybos technologiniai procesai, todėl išlaidų apskaitoje naudojamų matų įvairovė yra labai didelė. Labai svarbūs yra darbo matai. Darbo laiku galima išmatuoti visų darbuotojų darbą, tačiau reikia nepamiršti, kad negalima sudėti skirtingo pobūdžio ar sudėtingumo darbų. Išlaidų apskaitoje nemažas dėmesys skiriamas matams ir matavimams. Piniginis matas išlaidų apskaitoje nevaidina reikšmingo vaidmens, nes pinigais tikslinga išreikšti pirkimo ir pardavimo procesus, bet gamyboje matuoti pinigais dažnai nebūna racionalu. Reikšmingi yra darbo matai, nes vadybininkai vadovauja darbuotojams. Darbo laiku galima išmatuoti ir apsaugos darbuotojo ir auditoriaus darbą, tačiau negalima sudėti skirtingo sudėtingumo ar pobūdžio darbų. Išlaidų apskaitoje labai paplitę natūriniai matai. Konkrečiausi iš jų yra tiesioginiai, pvz., gamybos išteklių sunaudojimas gali būti matuojamas kilogramais, tonomis, kilovatvalandėmis, kvadratiniais ar kubiniais metrais. Tačiau natūrinių matų trūkumas yra tas, kad jų negalima apibendrinti, nes skirtingais matais išreikštų dydžių negalima nei palyginti, nei sudėti. Todėl gali būti taikomi sutartiniai matai, kurie leidžia palyginti skirtingus dydžius, pvz., prikultos tonos, aparti hektarai ir kt. Konkretūs natūriniai matai gali būti pakeičiami sąlyginiais, kurie neturi tikrovės pavidalo, tačiau apibendrintai išreiškia daugelį procesų, pvz., kilovatai, arklio jėga ir kt. Vienas iš svarbiausių išlaidų apskaitos sudedamųjų elementų yra išlaidų apskaita. Išlaidų apskaitos, kaip ir išlaidų apskaitos, informacija naudojama dviem pagrindiniams tikslams – kontrolei ir prognozavimui. Jau yra pripažinta, kad geriau gauti apytikslę informaciją anksčiau, nei tikslią per vėlai. Nes per vėlai gauta informacija nenaudinga. Išlaidų apskaita ne tik parodo kiek ir kokių išlaidų reikės padaryti siekiant pagaminti vienokį ar kitokį produktą, bet ir leis nustatyti kiek ir kokių išlaidų nereikėtų daryti. Jos dėka galima nustatyti kokias išlaidas ir kiek būtina padaryti, kad gautume didesnes pajamas. Nors didžiąją išlaidų apskaitos informacijos dalį sudaro duomenys apie gaminių savikainą, tačiau jos negalima laikyti vien gamybos išlaidų apskaita bei produktų savikainos kalkuliavimu, kadangi nemaža šios apskaitos informacijos dalis rengiama ir naudojama specialiai išlaidų sprendimams priimti. Išlaidų apskaitoje rodiklių pobūdis praktiškai begalinis savo skaičiumi ir pobūdžiu, kadangi atspindi nuolatos kintančią verslo tikrovę. Rengiant išlaidų apskaitos ataskaitas, plačiai naudojamas būdas, kai tam tikros ataskaitų skiltys vieniems jų gavėjams yra „užmigdomos“, tai yra jų duomenys paslepiami, o kitiems gavėjams pateikiama išsami informacija. Tai daroma, norint apsaugoti vadovus nuo jiems nereikalingos ar net kenksmingos sprendimų priėmimo prasme informacijos. Šių dienų rinkos sąlygomis išlaidų apskaita tampa būtinybe, nes kiekviena įmonė pati pasirenka savo gamybos apimtis, plėtros kryptį, gaminamos ir teikiamos produkcijos rūšis ir kt. Todėl šiems tikslams įgyvendinti ir reikalinga išlaidų apskaita, kuri surenka reikalingą informaciją išlaidų sprendimams priimti. 1.1.2.Išlaidų apskaita ir sprendimų priėmimas Įmonė nevaržoma gali pasirinkti produkcijos savikainos kalkuliavimo metodus ir nustatyti į parduotų prekių savikainos rodiklį įskaitomų sąnaudų nomenklatūrą bei apimtį, pasirinkti turto priskyrimo ilgalaikiam kriterijus, ilgalaikio turto nusidėvėjimo bei amortizacijos metodų, abejotinų ir beviltiškų skolų pripažinimo metodų, reglamentuoti kai kuriuos inventorizacijos metodikos elementus. Įmonių vadovai savo įsakymais, kurių nuostatos skelbiamos viešai, turi' reglamentuoti įmonių apskaitos politiką (be abejo, vadovaujantis "Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu). Kartais šito tiesiogiai reikalauja valstybės skelbiami reglamentai, pavyzdžiui, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 5 straipsnyje pasakyta, kad "įmonės sudaro individualų sąskaitų planą, kurį tvirtina įmonės vadovas"(l, 6 psl.). Toks paskelbimas būtinas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia įmonių savininkai visą atsakomybę už įmonių veiklą deleguoja ne buhalterijoms, o administracijų vadovams arba kitiems, aukštesniems organams. Todėl buhalterijos ir neturėtų prisiimti nereikalingos atsakomybės, kuri, pavyzdžiui, teisminio nagrinėjimo atveju vis tiek atiteks vadovams. Įmonių apskaitos politiką sudaro: uždavinių, keliamų įmonės buhalterijai, identifikavimas, buhalterijos vietos įmonės valdymo sistemoje ir vyriausiojo buhalterio pareigų bei teisių nustatymas, buhalterinės apskaitos reglamentavimo tvarka, įmonės vyriausiojo buhalterio nurodymų vykdymo kontrolės sistema. Įmonės mokamų mokesčių apskaičiavimas ir mokestinės atskaitomybės parengimo politiką nustatančių taisyklių apžvalga ir patvirtinimas Antrojoje elementų grupėje pateikta įmonės mokamų mokesčių apskaičiavimą ir mokestinės atskaitomybės parengimą nustatančių taisyklių apžvalga ir patvirtinimas. Tai labai reikšmingas buhalterinis darbas, kurį sąlygoja apskaitos reglamentavimas, nes nemaža dalimi Vyriausybės patvirtintos apmokestinimo taisyklės nustatomos koreguojant finansinėje apskaitoje išvestus rodiklius. Tačiau šie koregavimai turi būti tiksliai užregistruoti atitinkamose sisteminėse (esant laikiniesiems apmokestinamųjų rezultatų nukrypimams nuo finansinių) ar už balansinėse (pastoviųjų nukrypimų atvejais) sąskaitose, Įmonės individualaus buhalterinės apskaitos sąskaitų plano apžvalga, papildymas ir patvirtinimas Trečiąją elementų grupę sudaro įmonės individualaus buhalterinės apskaitos sąskaitų plano peržvalga, papildymas ir patvirtinimas. Buhalterinės apskaitos sąskaitų planas sudaro įmonės apskaitinės informacijos formavimo šerdį. Tai tam tikras pagrindas, į kurį remiasi visa buhalterinės apskaitos informacijos sistema. Kadangi įmonių veiklos įvairovė neišsemiama, todėl negali būti reglamentuota vienodu sąskaitų planu, Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos Buhalterines apskaitas pagrindų įstatymo penktas straipsnis skelbia, kad "įmonės sudaro individualų sąskaitų planą, kurį tvirtina įmonės vadovas"(2, 225 psl.). Toks reglamentavimas reikalingas todėl, kad keičiantis įmonių veiklai bei Vyriausybiniams nutarimams, tenka įvestį vis naujas sąskaitas. Metams pasibaigus, būtina atlikti savotišką sąskaitų plano inventorizaciją: įvertinti buhalterijoje kaupiamus ir apdorojamus duomenis ir atsisakyti visų nereikšmingų duomenų, Įmonės kaupdamos nereikšmingus duomenis, faktiškai duomenų triukšmu užgožia reikšmingą valdymo informaciją. Sutarties su audito įmone parengimas ir pasirašymas arba anksčiau pasirašytos sutarties atnaujinimas Ketvirtąją elementų grupę sudaro sutarties su audito įmone parengimas ir parašymas arba anksčiau pasirašytos sutarties atnaujinimas. Audito sutartyse būtina labai tiksliai numatyti visus darbus, kuriuos įsipareigoja atlikti audito įmonė. Kadangi mūsų šalyje nėra gilesnių audito tradicijų, įmonių (užsakovų) vadovus neretai šokiruoja maža auditoriaus išvados apimtis. Tai normalu, nes šiame dokumente, skirtame ne specialistams, bet pirmiausia - įmonės savininkams, auditoriai ir neprivalo plačiai aprašinėti apskaitos vedimo įmonėje trūkumų. Jie tik pareiškia savo nuomonę apie parengtą finansinę atskaitomybė.Todėl audito sutartyse turėtą būti numatytas reikalavimas parengti specialų dokumentą - laišką vadovybei, kuriame auditoriai praneštų įmonės administracijai, apie visus pastebėtus apskaitos tvarkymo trūkumus bei pasiūlytų jų ištaisymo būdus. Sutartyse atskirai reikia aptarti ir mokesčių apskaičiavimo teisingumo tikrinimą, nes klasikiniai audito darbai neapima šio baro tikrinimo, nors tokias paslaugas atskiru susitarimu ir teikia beveik kiekviena audito įmonė. Penkta elementų grupė - pasirengimas inventorizacijai ir jos atlikimas. Su šiuo atskaitomybės parengiamuoju darbu įmonių vadovai ir vyriausieji buhalteriai, pastaruoju metu rengdami metines ataskaitas susiduria pirmą kartą, nors įstatymų lygmeniu šis veiklos baras visuomet buvo atitinkamai reglamentuotas. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 14 straipsnyje nurodyta, kad "iki metinės atskaitomybės sudarymo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!