Išlaidų apskaitos sistemų pokyčiai

Įvadas Svarbūs pokyčiai, darantys rimtą poveikį verslo organizacijoms, vyksta kaip išsivysčiusiose, taip ir besivejančiose jas pasaulio visuomenėse. Išorinės aplinkos spaudimas organizacijai jos keitimosi kryptimi nuolat didėja ir pasireiškia tokiais po­žymiais, kaip globalizacijos reiškiniai, žinių ekonomikos apraiškos, principiniai naujų organizacinių struktūrų atsiradimas, darbo jėgos struktūros ir kokybės pokyčiai bei kita. Išoriniai veiksniai, tapę realia permainų priežastimi, turi ir kitus šaltinius. Varo­mąja pokyčių jėga dažnai tampa valstybiniai įstatymai ir normos, technologijų pasi­keitimai, permainos ekonomikoje. Permainų būtinumą organizacijoje iškelia ir vidinės aplinkos veiksniai (Colenso, 1999; Tom, 1998). Lietuvos verslo subjektams integruojantis į Europos ekonomikos struktūrą, ypatingą reikšmę įgauna jų konkurencingumo uždavinys. Stiprėjant konkurencijai auga būtinybė didinti ir veiklos efektyvumą, kuris tampriai susijęs su atskirų pokyčių organizacijose įgyvendinimu. Taigi svarbiausias klausimas, su kuriuo susiduria šian­dienos verslo organizacijos tiek užsienio šalyse, tiek ir Lietuvoje – tai efektyvus pokyčių valdymas dinamiškos rinkos sąlygomis. Todėl išlaidų apskaitos valdymo problema tampa viena iš svarbių tyrimo objektų vadybos žinių erdvėje.1 Išlaidų apskaita leidžia įmonėms (ir ne tik joms) įvertinti atskirų padalinių veiklos efektyvumą, nustatyti ar tinkamai naudojamas įmonės turtas, formuoti informaciją apie produktų savikainą, ar naudinga gaminti vienokį ar kitokį produktą, ar pasiteisina įmonės veikloje daromos išlaidos bei įvertinama jų sumažinimo galimybė, kokių produktų gamybą tikslinga plėtoti, kaip optimizuoti gamybos ir realizavimo išlaidas ir kt. Tačiau kol kas išlaidų apskaita labai silpnai taikoma. Galima teigti, kad taikomi tik atskiri jos elementai. Šiose įmonėse darbai yra sezoniniai, o realizuojamos produkcijos kainos kiekvienais metais yra labai stipriai kintančios. Įmonės veikia rinkoje ir siekia skirtingų tikslų, kuriuos pasiekia veikdamos savais metodais. Tik nuolatos besimokanti ir sugebanti lanksčiai keistis įmonė sugebės prisitaikyti prie rinkos sąlygų, o tai įgalins ją plėsti savo rinką ir didinti savo vertę. Įmonėje įdiegus išlaidų apskaitą, jau ne buhalterija nurodo, kokią informaciją suformuluos apskaita, o atsakomybė perduodama vadybininkams, kurie yra šios informacijos užsakovai. Todėl tai suteikia galimybę įmonės valdymą padaryti efektyvesnį. Darbo objektas - išlaidų apskaitos pokyčiai verslo organizacijoje. Atliekamo darbo problema – išlaidų apskaitos sistemų pokyčiai įmonėse jų užtikrinimas ir efektyvus panaudojimas. Tyrimo tikslas – išnagrinėti ir įvertinti išlaidų apskaitos valdymo teori­jas ir numatyti jų taikymo bet kurios rūšies verslo, tame tarpe ir žemės ūkio ekonominės veiklos organizacijose ypatumus. Tyrimo uždaviniai. Numatytam tikslui pasiekti keliami tokia pagrindiniai už­daviniai: 1) išnagrinėti išlaidų apskaitos teoriją, kuri grindžiama idėja, jog permainų organizacijoje poreikį diktuoja akcininkų finansiniai interesai; 2) išanalizuoti išlaidų apskaitos pokyčių organizacijoje teoriją, nagrinėjančią verslo organizaciją kaip besivystančią sistemą; 3) atlikti nagrinėjamų teorijų sugretinimo ir priešpriešos valdymo analizę; Tyrimo metodai – mokslinės literatūros šaltinių sisteminės apžvalgos, teorinės, lyginamosios analizės ir sintezės, interpretavimo, monografinis, antrinių duomenų ir praktinės patirties apibendrinimo metodai. 1. IŠLAIDŲ APSKAITOS SISTEMŲ POKYČIAI – TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. IŠLAIDŲ APSKAITOS SISTEMŲ POKYČIAI 1.1.1.Išlaidų apskaitos teorijų apžvalga Šiuolaikinė vadybos teorija ir praktika gali pasiūlyti keletą organizacinių pokyčių įgyvendinimo modelių, numatančių konkrečius permainų organizacijoje įgy­vendinimo veiksmus. Šiuo metu pokyčių valdymo literatūroje yra žinomos dvi diametraliai priešin­gos koncepcijos, numatančios atitinkamas permainų strategijas. Jos remiasi skirtin­gomis prielaidomis apie permainų tikslus bei priemones ir yra vadinamos pokyčių valdymo teorijomis (Beer, 2000). Teorija Finansinių tikslų prioritetu ir nukreipta į jų efektyvų įgyvendinimą, įvertinus nuolatinį įmonės akcininkų spaudimą gerinti ekonominius rodiklius. Minėta teorija sietina su formalia valdymo struktūra ir sistemomis. Ji kelia reikalavi­mus vadovams taikyti griežtus valdymo metodus, įgyvendinant permainas nuo viršaus į apačią, aktyviai naudotis konsultantų paslaugomis, diegiant iš anksto jų parengtas technologijas ir sprendimus. Darbuotojų skatinimui vartojamos finansinės paskatos. Kitoje pokyčių teorijoje į organizaciją žiūrima kaip į savaime besiplėtojančią sistemą, ku­rioje pokyčiai siejami su organizacine kultūra, darbuotojų tikslais ir motyvais. Minėta teorija skatina vadovus mokyti ir ugdyti darbuotojus, keisti organizacinę kultūrą ir įgyvendinti permainas iš apačios į viršų. Pagal šią teoriją pokyčiai yra staigiai atsi­randantys, nėra griežtai suplanuoti ir programuojami. Numatomas ribotas naudojima­sis konsultantų paslaugomis. Darbuotojai sistemingai įtraukiami į valdymo sprendimų priėmimo procesą. Taikomi įvairūs jų skatinimo deriniai. Užsienio šalių verslo patirtis rodo, jog išlaidų apskaitos teorija daž­niausiai pradedama įgyvendinti tais atvejais, kai bet kokios rūšies verslo organizacijų aukščiausieji vadovai susiduria su esminiais ūkinės veiklos organizavimo sunkumais: pardavimų apimties kritimas, žemas darbuotojų motyvavimo lygmuo, aukšta konku­rencijos įtampa. Panaši situacija paprastai susiklosto tada, kai įmonių vadovai ilgą laiką neteikė reikšmės pokyčiams, vykstantiems išorinėje aplinkoje. Pokyčių teorijos įgyvendinimo seka atliekama pagal 1 lentelėje pateiktas nagrinėjamų teorijų priemonių įgyvendinimo kryptis ir sąlygas. 1 lentelė. Išlaidų apskaitos teorijų skiriamųjų savybių palyginimas Pokyčių tikslas ir priemonės Finansinių rezultatų teorija Apskaitos pokyčių teorija Tikslas Maksimizuoti ekonominę vertę Plėtoti organizacinius gebėjimus Vadovavimas Iš viršaus į apačią Bendradarbiaujant Pokyčių objektas Valdymo struktūra ir sistemos Organizacinė kultūra Planavimas Pokyčių planavimas ir programavi­mas Staigiai atsirandantys pokyčiai Motyvacija Finansinės paskatos Įvairių paskatų derinys Konsultantų daly­vavimas Aktyvus. Parengtų technologijų ir sprendimų panaudojimas Neaktyvus. Darbuotojų įtrauki­mas į sprendimų priėmimo procesą Pertvarkos tikslas. Svarbiausias aukščiausiųjų vadovų tikslas – padidinti gau­namą pelną. Paprastai apie tai informuojami darbuotojai, pabrėžiant, kad jų gerovė tiesiogiai priklausys nuo įmonės ekonominės būklės. Tokiu atveju dažniausiai ieš­koma operatyvių būdų ūkinei veiklai gerinti bei sąnaudoms riboti: mažinamos pridė-tinės išlaidos, iš darbo atleidžiami darbuotojai, tobulinamos technologijos, parduo­dami mažiau reikšmingi verslai, išsaugant ir stiprinant pagrindinį verslą, realizuojami neturintys didelės svarbos pastatai. Nagrinėjamu verslo organizavimo atveju vado­vaujamasi paplitusiu atskirų ekonomistų požiūriu, jog vienintelis etiškas ir teisiškas įmonių indėlis visuomenės atžvilgiu – tai pelno gavimas ir ekonominės vertės sukūrimas. Rinka yra geriausias vadovybės sprendimų arbitras. Manoma, jog daugelis aukščiausiųjų vadovų sugriauna savo bendrovių gerovę, jeigu jie siekia tikslų, nesusi­jusių su pelnu. Toks tikslas turi valdyti kaip aukščiausiųjų, taip ir žemesnio rango vadovų mąstyseną, kuri vertinama kaip įsipareigojimas bendradarbiams, klientams ir visuomenei (Jensen, 2000). Vadovavimo pobūdis. Aukščiausieji vadovai, pasirenkantys teoriją pokyčiams įmonėse vadovauja autokratiniu stiliumi, tai yra pagal principą – iš viršaus į apačią. Žemesniojo lygmens vadovai, nekalbant jau apie darbuotojus, į pertvarkos tikslų ir uždavinių bei jų įgyvendinimo priemonių aptarimą ir galimų kompromisų paiešką neįtraukiami. Teorijos šalininkai teigia, kad vadovavimas iš viršaus į apačią yra priimtinas tada, kai verslo organizacija yra veikiama jėgų, galinčių atvesti ją prie bankroto ribos. Kaip pateisinimas tokios pozicijos šiuo atveju vartojama žinoma metafora, jog tik generolai sugeba matyti visą mūšio lauką. Tai reiškia, kad tiktai aukščiausieji vado­vai gali priimti įvairius strateginius sprendimus dėl įmonės restruktūrizavimo, infor­macinių technologijų diegimo ir valdymo iniciatyvų organizavimo. O tai yra būtina siekiant išlikti turbulentinėje aplinkoje. Be to, valdymo veiksmų greitis yra lemiantis veiksnys, todėl aukščiausiasis vadovas gali greičiau priimti sprendimus, o kiti – juos įgyvendinti. Valdymo objektas – organizacinė struktūra ir valdymo sistemos. Vadovai, be­sivadovaujantys permainų valdymo teorija, dėmesį sutelkia pirmiausia strategi­joms, struktūrai ir valdymo sistemoms. Tai yra organizacijos veiklos komponentai, kuriuos galima nesunkiai pakeisti autoritarinio vadovavimo principais, siekiant greitų finansinių rezultatų. Dažniausiai tai susiję su verslo organizacijos restruktūrizavimu, norint sumažinti vykdomo verslo ir nekilnojamo turto mąstą ir struktūrą, parduodant atskirus verslus ir turtą, diegiant taisykles, pareigines instrukcijas ir apskaitos siste­mas. Žinomas tyrėjas J. Galbraith (2000) remia tokią valdymo strategiją, manant, kad strateginiai posūkiai įmonėje gali vykti tiktai naudojant tokius galingus svertus, kaip jos veiklos strategijos ir valdymo struktūros tobulinimas. Kita vertus, aukščiausieji vadovai tokius sprendimus gali išdėstyti aiškiai ir greitai. Veiksmų planavimas. Strateginių pokyčių teorija remiasi požiūriu, jog pa­grindinis įmonės siekis išgyventi rinkos sąlygomis verčia ją sudaryti tikslų ir nuoseklų keitimosi planą, kuriame numatytos visos restruktūrizacijos sąlygos, kontroliuoja­mos iš viršaus. Tinkama eilės tvarka išdėstytos, atidžiai suplanuotos pokyčių priemonės palengvina įmonės vidinę veiksmų koordinaciją ir įkvepia pasitikėjimo jos išorėje. Pokyčių teorijos strategijos yra pagrįstos idėja, kad vadovai, kovojantys dėl įmonės išlikimo rinkoje, vargu ar gali pasiekti gerų rezultatų be suprantamo ir aiškaus veiksmų plano. Atlikti tyrimai rodo, kad vadovams pavyksta įvykdyti ekonominį įmonės posūkį tiktai turint aiškų ir nuoseklų pertvarkos planą (Ghoschal, 2000). Tokio plano pirmojo žingsnio etape būtina peržiūrėti įmonės verslo vienetų rinkinį ir įsitikinti, kad kiekvienas jų užsiima būtent tuo, ko reikia, kad jie išsilaiky­tų ir suklestėtų. Negalima leisti, kad tokios pastangos atsirastų iš apačios pagal žemesnio lygmens vadovų laiko ir tikslų pasirinkimą. Iš tikrųjų, pertvarkos plano taikymas yra būdas sukelti veiksmų motyvaciją ir priversti darbuotojus vykdyti sunkius strateginius sprendimus, kurių nepavyko įgyvendinti praeityje. Kita vertus, programos, kurios patikėtos atskiroms darbuoto­jų grupėms ir konsultantams, remiančioms aukščiausiojo vadovo pastangas atlikti veiklos posūkį, turėtų būti įtvirtinamos taip, kad apmokytų žemesnio lygmens va­dovus, suteiktų jiems žinių ir informuotų juos apie galimas išeitis, kurių trūko pra­eityje, turint mintyje nesėkmes ūkinėje veikloje. Teorijos požiūrio skleidėjai (Ghoshal, 2000 ir kt.), teigia, jog įmonės pertvarkos planas su tinkamai sudaryta veiksmų seka, tikėtina, turės gerų rezultatų, nei spontaniškai ir staiga atsirandantys pokyčiai. Apskaitos pokyčių valdymo pagrindas – darbuo­tojų finansinis skatinimas, skirtas organizuojamų permainų motyvacijos palaiky­mui, kuriant ekonominę vertę. Tokie paskatinimai pasak M. Jensen ir K. Wruck (2000) sulygina akcininkų ir vadovybės interesus ir pokyčių valdymui turi esminės reikšmės. Neginčytina, finansinės paskatos turi simbolinės ir motyvacinės svarbos. Teisingas tokių paskatų vykdymas yra veiksnys, patraukiantis žemesnių vadovų ir darbuotojų dėmesį ir nukreipiantis juos reikiama veiklos kryptimi. Be tokių paskatų, tikėtina, minėto lygmens vadovus blaškys pašaliniai rūpesčiai. Suprantama, ga­lima rasti ir kitokių skatinimo formų, siekiant geresnių ekonomių sprendimų, tačiau finansiniai paskatinimai priskirtini prie būdų, garantuojančių, kad pertvarkos veiksniai nesustos dėl asmeninių ar politinių priežasčių. Be to, manoma, kad tokie paskatinimai yra reikšmingi aukščiausiesiems vadovams, kurie jaustųsi beesantys apdovanoti už sunkų ir sudėtingą pertvarkos darbą, kuris ne visuomet teigiamai vertinamas jų veiklos aplinkoje. Konsultantų parama. Siekdamos greito ir ženklaus ekonominės vertės augi­mo, užsienio šalių bendrovės samdo įžymias konsultavimo organizacijas, pasirašy­damos milijonines sutartis, teikiančias motyvacijos ir žinių, kurių trūksta įmonės darbuotojams. Apsiginklavusios naujausiais analitiniais metodais ir gausiu kvalifi-kuotų specialistų būriu, konsultavimo organizacijos dažnai skatina pokyčius, įnešda­mos naujus požiūrius į praktikuojamą verslą ir jo valdymo metodus. Minėtos organi­zacijos padeda ir siūlo politinę priedangą konsultuojamų įmonių vadovams, kurie nė-ra tikri dėl savo darbuotojų paramos bei jų gebėjimų ir kurie patenka į finansinių rin­kų ugnį dėl jų įmonių prasto pasirodymo visuomenėje (Neill, 2000). Pokyčius įmonių strategijoje, kaip taisyklė, turi lydėti permainos daugelyje kitų įmonės valdymo sistemų. Todėl įmonės gali gauti naudos iš konsultantų nepriklau­somos ekspertizės ir žinių forma. Problema ta, kad ūkinių organizacijų žinios apie vadybinius tyrimus ir geriausias esamas praktikas yra menkos, todėl kad jos neturi natūralios paskatos kaupti tokias žinias, kai tuo tarpu konsultavimo organizacijos užtektinai turi motyvacijos tai daryti. Antra vertus, ūkiniai vadovai susidurdami su spaudimu vykdyti pokyčius įmonėse ir baimindamiesi galimų nesėkmių įgyvendinant trumpalaikes permainas, ryžtasi įgyvendinti restruktūrizacijos strategijas ir organizuoja masinius darbuotojų atleidimus. Įgyvendindami šiurkščias restruktūrizavimo priemones, tokie vadovai, suprantama, atitolsta nuo įmonės ir jos darbuotojų, kadangi į juos žiūrima kaip į sprendžiamos problemos sudėtinę dalį. Todėl konsultavimo organizacijos su savais specialistais tampa įmonių aukščiausiųjų vadovų svarbiausiais sąjungininkais, įgy­vendinant drastiškas permainas ir kovojant su besipriešinančiais darbuotojais. Iš tikrųjų, konsultavimo organizacijos padeda įmonių vadovams įgyvendinti sudėtingas ir skausmingas permainas. Be to, naujų technologijų gausa ir naujos vadybinės žinios bei praktika, pateikiamos kaip sėkmingų pertvarkų priežastis, taip pat pri­traukia įmonių aukščiausiuosius vadovus prie konsultavimo organizacijų. Atotrūkis nuo darbuotojų palengvina aukščiausiajai vadovybei matyti savąją įmonę kaip ekonominę instituciją ir ignoruoti žmogiškąją pusę. Taigi partnerystės su darbuotojais plėtotė, organizacinio ir žmonių potencialo kaupimas tampa ganėtinai sunkiu veiksniu kai naudojamasi teorijos permainų įgyvendinimo metodu. Kartu pažymėtina, jos tokios strategijos pasirinkimas nėra neišvengiamas ir ne pats geriausias, nors akivaizdu, kad daugelis ūkinių organizacijų, patirdamos galingą rinkos spaudimą, pasirenka minėtą įmonės ekonominės veiklos pertvarkymo kelią. Įmonių vadovai infor­maciją apie išlaidas naudoja pelnui nustatyti ir jam didinti. Tačiau pastaraisiais metais Ja­ponijoje ir JAV pasitelkiami nauji gamybos valdymo metodai pareikalavo didesnio dė­mesio išlaidoms, susijusioms su kokybe ir ga­mybos elastingumu. Efektyvios ryšių priemo­nės padeda operatyviai susipažinti su naujau­siais produkcijos ir paslaugų pavyzdžiais, perimti geriausią patyrimą, ir sudaro galimybes kurti pasaulinio lygio kokybę bei greitai rea­guoti į kintančią paklausą. Pelningumas ma­žai tiesiogiai bepriklauso nuo bendrų išlaidų, jis tampa priklausomu nuo sugebėjimo pa­siekti ir išlaikyti pasaulinio lygio kokybę, ku­rios vis dažniau reikalauja vartotojai.2 Todėl įmonių vadovai nori gauti tokią informaciją kuri padėtų priimti sprendimus, kaip tai pa­siekti, ir žinoti, ar jų priimami sprendimai atneš pelną, ar ne. Tačiau tokiems sprendimams priimti reikalinga nauja informacija -informacija apie įvairias įmonės veiklos sri­tis, kuri viena iš jų yra orientuota į kokybę bei su ja susijusias išlaidas. Dauguma pasaulio kompanijų klientui palaipsniui reklamuoja ko­kybę kaip svarbiausią vertę ir laiko ją pagrindine kompanijos strategijos kryptimi, įgyjant konkurencinį pranašumą. Išlaidų kokybei ap­skaita yra pirmas tokios strategijos žingsnis. Dėmesys išlaidoms susijusioms su kokybe tu­ri būti padidintas, kadangi susijusiomis su kokybe veikloms palaikyti sunaudojama 20 ir daugiau procentų įmonės išteklių. Siekiant sužinoti, kiek kainuoja įmonės veiklos kokybė, ir nustatyti, kuriose įmonės ar bet kurios kitos organizacijos grandyse su­sidaro didžiausios išlaidos kokybei, būtina apskaityti ir analizuoti išlaidas kokybei. To­kia analizė labai svarbi, kai įgyvendinami ko­kybės vadybos projektai, norint pinigine iš­raiška išmatuoti veiklos kokybės tobulėjimo lygį. Todėl vis daugiau įmonių, vertindamos savo veiklą, įvertina ir išlaidas kokybei, ta­čiau kol kas šiuo klausimu egzistuoja daug įvairių požiūrių. Vienoms organizacijoms iš­laidos kokybei - tai kokybės siekimo ir kon­trolės išlaidos, kitoms - tai defektų suradimo ir taisymo išlaidos, kitos prilygina jas pridė­tinėms išlaidoms, atsirandančioms dėl blogos kokybės ir pan. Tai didele dalimi susiję su tuo, kad daugeliui įmonių neaišku, kas laiky­tina išlaidomis kokybei, kaip jas atskirti nuo kitų išlaidų, kaip jas tiksliai identifikuoti ir vesti jų apskaitą. Kokybės proceso valdymas glaudžiai susi­jęs su išlaidų valdymu ir pajamų didinimu, todėl atsirado potencialios galimybės įtraukti apskai­tos darbuotojus į kokybės valdymo procesą. Tiek firmos vadovai, tiek akcininkai turi skaičiais, o geriausia - piniginiais vienetais pamatyti, kaip kokybės pagerėjimas veikia įmonės finansinę padėtį, rinkos užimtumą ir pan. Visa tai pagrįsti skaičiais yra apskaitos reikalas. Apimti išlaidas kokybei bei visą kokybės valdymo procesą- vadinasi, turėti drą­sos keisti egzistuojančią tradicinę išlaidų ap­skaitos ir informacijos pateikimo sistemą iš orientuotos į atsakomybės centrus ir produk­cijos vienetus, orientuotą į procesą (veiklą) ir pirkėją. Mokslinė problema. Tradicinė išlaidų ap­skaita, kurios pagrindinės funkcijos yra atsar­gų įkainojimas ir pajamų nustatymas išorinei finansinei atskaitomybei, nepriskiria išlaidų ko­kybei prie svarbios informacijos. Dauguma iš­laidų kokybei matavimo metodų yra orientuoti į veiklą ar procesą, o tradicinė išlaidų apskaita nustato išlaidų sąskaitas pagal išlaidų katego­rijas. Taikant tradicinę išlaidų apskaitą, daug išlaidų kokybei yra sutapatinama su pridėtinė­mis išlaidomis, kurios vėliau paskirstomos iš­laidų centrams, dažniausiai padaliniams, ir po to produktams pagal iš anksto nustatytus pri­dėtinių išlaidų koeficientus Pagrindinė mokslinė problema - tradici­nė išlaidų apskaita netenkina kokybei skiria­mų išlaidų matavimo poreikių. Taigi galima tvirtinti, kad su kokybe susijusios išlaidos tu­ri būti renkamos ir apskaitomos atskirai, o ne įtraukiamos į pridėtinių išlaidų sumą. Meto­das sąlyginiu pavadinimu "Prevencija-įvertinimas-nesėkmė (PĮN)" ir procesinis metodas yra du pagrindiniai išlaidų kokybei matavimo metodai. Tačiau šie metodai nepateikia tiks­lių nurodymų, kaip pridėtines išlaidas įtraukti į išlaidų kokybei sistemą. Taigi, iškyla grės­mė, kad vadovai gali pernelyg daug dėmesio skirti išlaidų kokybei apskaičiavimo tikslu­mui - uždaviniui, kuris būtų labai imlus dar­bui. Be to, dauguma išlaidų kokybei matavi­mo sistemų nepriskiria išlaidų kokybei prie jų susidarymo šaltinių, tai neleidžia vadovams suvokti, kur yra kokybės tobulinimo galimy­bės. Nepaisant to, šie trūkumai, o kartu ir paminėtos problemos, gali būti lengvai paša­lintos išlaidų kokybei apskaitai taikant veik­los išlaidų apskaitos modelį. ABC modelis remiasi dviejų etapų procedūra, siekiant gau­ti tikslias įvairių išlaidų objektų (pavyzdžiui, padalinių, produktų, klientų ir pan.) reikš­mes, paskirstant išlaidas (įskaitant ir pridėti­nes išlaidas) veikloms ir tų veiklų išlaidas paskirstant išlaidų objektams. ABC yra nau­dingas įrankis, vykdant išlaidų kokybei ap­skaitą.3 1.1.2.Išlaidų apskaitos samprata ir pagrindiniai bruožai Lietuviškoje literatūroje išlaidų apskaita dažnai vadinama ne vienu konkrečiu pavadinimu, bet keletu skirtingų: vidaus arba vidinė įmonės apskaita, menedžmento apskaita, gali būti pavadinta ir išlaidų apskaita. Išlaidų apskaita ( costs apskaita) – tai informacijos, kuri yra reikalinga ūkio subjektui valdyti, rinkimas, sisteminimas, įvertinimas ir pateikimas. [21] Šiuo metu nevartojamas terminas menedžmentas, jis pakeistas į išlaidų terminą, kurį reglamentuoja LR buhalterinės apskaitos įstatymas. Išlaidų apskaita vadybininkams ir įmonės administracijai teikia informaciją, kurią naudodami jie galėtų planuoti įmonės veiklą, priimti konkrečius išlaidų sprendimus ir tikrinti šių sprendimų įgyvendinimą. Kitaip tariant padeda kontroliuoti ūkinius sprendimus. Kadangi ši informacija yra konfidenciali, ji jokiu būdu negali būti pateikta išoriniams vartotojams (konkurentams). Vidaus apskaitos vartotojai yra vidiniai (t.y. įmonės administracija, vadybininkai). Vienas iš pirmųjų ir turintis didelį populiarumą tarp mokslininkų, pateiktas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto Terminologijos komiteto dar 1941 metais, yra šis: “Apskaita yra reiškinių ir įvykių, nors iš dalies turinčių finansinį pobūdį, registravimo, klasifikavimo ir sumavimo tam tikru būdu ir pinigine išraiška bei rezultatų interpretavimo menas”. Amerikos apskaitos asociacija 1966 metais pateikė šį apskaitos apibrėžimą: “Apskaita – tai ekonominės informacijos atpažinimo, matavimo ir pateikimo procesas, leidžiantis informacijos vartotojams daryti apgalvotus sprendimus”. 1988 metais Anglijos autoriai pateikė šį apibrėžimą: “Apskaita – tai veikla, apimanti informacijos apie dalykus, atsitikusius žmonėms, kuriems jos reikia, atpažinimą, rinkimą, aprašymą, fiksavimą, apdorojimą ir pateikimą.4 LR buhalterinės apskaitos įstatyme (Nr. IX-574) Buhalterinė apskaita (toliau – apskaita) – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kaip matome, buhalterinė apskaita Lietuvoje apibrėžiama, kaip surinktų duomenų sistema, kurių pagrindu sudaroma finansinė atskaitomybė. 1 pav. Buhalterinės apskaitos turinys Šaltinis: R. Stačiokas, 2002, Buhalterinės apskaitos reglamentavimas, p. 19-20 Buhalterinė apskaita – socialinis, t.y. visuomeninis mokslas, nes parodo sudėtingus visuomenėje vykstančius procesus. Šia prasme buhalterinė apskaita yra politinė veiklos sritis, nes įvairiais būdais tuos pačius veiklos rezultatus, net tą patį turto dydį, galima išreikšti kartais visai skirtingais skaičiais (R. Stačiokas, B. Jefimovas, 2002). Buhalterinė apskaita – istorijoje yra viena iš pirmųjų informacijos gavimo sistemų ūkinei veiklai valdyti (J. Mackevičius, 2003, p. 21). Iš pradžių rinko ji rinko informaciją apie ūkio materialinę būklę, bet plėtojantis visuomeninei gamybai, tapo labai sudėtinga informacijos sistema visoms ūkio grandims valdyti (В. Палий, 1988, p.23-24). 2 pav. Apskaitos funkcijos, (pagal Edwards, Hermanson, Rayburn) Apskaitos duomenų vartotojai gali būti tiek fiziniai tiek ir juridiniai asmenys, t.y. vartotojas naudojantis atitinkamus apskaitos duomenis įvairiems tikslams pasiekti. 1 lentelė Apskaitos duomenų vartotojai Tiesiogiai suinteresuoti vidiniai įmonės vartotojai • Potencialūs ir esami ir įmonės savininkai • Įmonės valdytojai ir administracija • Bendrovės darbuotojai Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai įmonės vartotojai • Potencialūs ir esantys kreditoriai • Potencialūs ir esantys tiekėjai • Potencialūs ir esantys pirkėjai Įvairios valdžios institucijos • Mokesčių sistemos administratoriai • Statistikos departamentas • Valstybinės regiono institucijos • Ministerijos ir kt. reguliavimo instancijos Kiti vartotojai • VP komisija ir makleriai • Konkurentai • Auditoriai, patarėjai, finansiniai ekspertai šaltinis: Išlaidų apskaita apima šias įmonės veiklos sritis: 1) sprendimų priėmimą; 2) gamybinę apskaitą; 3) planavimą bei kontrolę. Gamybinė apskaita yra jungiamoji grandis tarp finansinės ir išlaidų apskaitos. Kadangi gamybinė apskaita pateikia duomenis apie gamybos išlaidas, atsargų likučius bei pagamintos produkcijos savikainą, tai ši apskaita anksčiau buvo priskiriama finansinės apskaitos rūšiai. Gamybinės apskaitos duomenys pateikiami finansinėse ataskaitose, tokiose kaip balansas ar pelno (nuostolių) ataskaita. Išlaidų ir finansinė apskaitos nėra griežtai viena nuo kitos atkirtos. Jų informacija gaunama apdorojant tuos pačius pirminius duomenis, kurie yra užfiksuoti dokumentuose. Pagrindinis išlaidų ir finansinės apskaitų skiriamasis bruožas tai – teikiamos informacijos vartotojai. Išlaidų apskaitos pagrindinis tikslas – įmonės administracijai ir vadybininkams nuolat teikti informaciją, kuria vadovaudamiesi jie galėtų planuoti įmonės veiklą, priimti konkrečius išlaidų sprendimus ir tikrinti šių sprendimų įgyvendinimą, t.y. kontroliuoti ūkinius procesus. Kuo profesionalesnė vadyba, tuo daugiau ji reikalauja iš apskaitos atitinkamos informacijos apie įmonės veiklą, produktų gamybą, jų pardavimo savikainą, atskirų padalinių bei jų darbuotojų indėlį į visą įmonės veiklą. Finansinės apskaitos duomenys pateikiami vidaus ir išorės vartotojams ( įmonės savininkai, iš dalies įmonės administracija ir vadybininkai, kreditoriai, tiekėjai, pirkėjai, įmonės darbuotojai, kontroliuojančios verslą valdžios institucijos ir kiti išoriniai bei kai kurie vidiniai vartotojai), o tuo tarpu išlaidų apskaitos duomenys pateikiami tik vidaus vartotojams, siekiant užtikrinti įmonės paslapčių išsaugojimą (įmonių savininkų paskirti priežiūros organai, administracija ir vadybininkai bei tarnautojai, kiek tai būtina jų tiesioginėms pareigoms atlikti). Išlaidų apskaitos duomenys neprivalo būti tikslūs. Svarbiausia yra tai, kad jie būtų pateikti laiku ir tai leistų nepavėluotai sureaguoti į susidariusią situaciją. Dauguma išlaidų apskaitos ir atskaitomybės duomenų įmonės vadovų sprendimu laikomi komercine paslaptimi. Prie jos praktiškai gali prieiti tik įmonėje dirbantys pareigūnai, kuriems išlaidų apskaitos informacija reikalinga išlaidų sprendimams priimti ir kuriems tokia priėjimo prie duomenų teisė yra suteikta įmonės administracijos. Dauguma išlaidų apskaitos ir atskaitomybės duomenų įmonių vadovų sprendimu yra neprieinami ne tik įmonėje nedirbantiems asmenims, bet ir tiems vadybininkams, kuriems jie nėra reikalingi priimant savo lygmens sprendimus. Kitaip tariant, kiekvienas pareigūnas turi gauti tik tokią informaciją ir tokį jos kiekį, koks yra reikalingas būtent jam priimant atitinkamo lygmens sprendimus.5 Išlaidų apskaitos ataskaitos yra nereglamentuotos ir rengiamos pagal vadovybės poreikius bei tikslus. Ataskaitų struktūra gali būti įvairi. Reglamentuoti išlaidų apskaitos ir nepavyktų, nes ji priklauso nuo konkrečios įmonės, jos veiklos specifikos, įmonės išlaidų organizavimo formos. Išlaidų apskaitos informacija pateikiama pagal įmonės vadovybės pareikalavimą. Išsamūs pranešimai bei ataskaitos įmonės bei jos padalinių vadovams rengiamos jiems patogiausia forma bei periodiškumu. Kai kurios ataskaitos gali būti sudaromos kiekvieną dieną ar net valandą, kitos – kartą per savaitę, mėnesį, metus ar net keliolika metų, jeigu tiriamas objektas yra mažai kintantis laiko požiūriu. Pagrindinis dėmesys skiriamas įmonės padaliniams, veiklos sritims, produktams.6 įmonių išlaidų apskaitoje dažniausiai atspindimas produktų gamybos procesas. Produktai būna labai skirtingi, skirtingi ir jų gamybos technologiniai procesai, todėl išlaidų apskaitoje naudojamų matų įvairovė yra labai didelė. Labai svarbūs yra darbo matai. Darbo laiku galima išmatuoti visų darbuotojų darbą, tačiau reikia nepamiršti, kad negalima sudėti skirtingo pobūdžio ar sudėtingumo darbų. Išlaidų apskaitoje nemažas dėmesys skiriamas matams ir matavimams. Piniginis matas išlaidų apskaitoje nevaidina reikšmingo vaidmens, nes pinigais tikslinga išreikšti pirkimo ir pardavimo procesus, bet gamyboje matuoti pinigais dažnai nebūna racionalu. Reikšmingi yra darbo matai, nes vadybininkai vadovauja darbuotojams. Darbo laiku galima išmatuoti ir apsaugos darbuotojo ir auditoriaus darbą, tačiau negalima sudėti skirtingo sudėtingumo ar pobūdžio darbų. Išlaidų apskaitoje labai paplitę natūriniai matai. Konkrečiausi iš jų yra tiesioginiai, pvz., gamybos išteklių sunaudojimas gali būti matuojamas kilogramais, tonomis, kilovatvalandėmis, kvadratiniais ar kubiniais metrais. Tačiau natūrinių matų trūkumas yra tas, kad jų negalima apibendrinti, nes skirtingais matais išreikštų dydžių negalima nei palyginti, nei sudėti. Todėl gali būti taikomi sutartiniai matai, kurie leidžia palyginti skirtingus dydžius, pvz., prikultos tonos, aparti hektarai ir kt. Konkretūs natūriniai matai gali būti pakeičiami sąlyginiais, kurie neturi tikrovės pavidalo, tačiau apibendrintai išreiškia daugelį procesų, pvz., kilovatai, arklio jėga ir kt. Vienas iš svarbiausių išlaidų apskaitos sudedamųjų elementų yra išlaidų apskaita. Išlaidų apskaitos, kaip ir išlaidų apskaitos, informacija naudojama dviem pagrindiniams tikslams – kontrolei ir prognozavimui. Jau yra pripažinta, kad geriau gauti apytikslę informaciją anksčiau, nei tikslią per vėlai. Nes per vėlai gauta informacija nenaudinga. Išlaidų apskaita ne tik parodo kiek ir kokių išlaidų reikės padaryti siekiant pagaminti vienokį ar kitokį produktą, bet ir leis nustatyti kiek ir kokių išlaidų nereikėtų daryti. Jos dėka galima nustatyti kokias išlaidas ir kiek būtina padaryti, kad gautume didesnes pajamas. Nors didžiąją išlaidų apskaitos informacijos dalį sudaro duomenys apie gaminių savikainą, tačiau jos negalima laikyti vien gamybos išlaidų apskaita bei produktų savikainos kalkuliavimu, kadangi nemaža šios apskaitos informacijos dalis rengiama ir naudojama specialiai išlaidų sprendimams priimti. Išlaidų apskaitoje rodiklių pobūdis praktiškai begalinis savo skaičiumi ir pobūdžiu, kadangi atspindi nuolatos kintančią verslo tikrovę. Rengiant išlaidų apskaitos ataskaitas, plačiai naudojamas būdas, kai tam tikros ataskaitų skiltys vieniems jų gavėjams yra „užmigdomos“, tai yra jų duomenys paslepiami, o kitiems gavėjams pateikiama išsami informacija. Tai daroma, norint apsaugoti vadovus nuo jiems nereikalingos ar net kenksmingos sprendimų priėmimo prasme informacijos. Šių dienų rinkos sąlygomis išlaidų apskaita tampa būtinybe, nes kiekviena įmonė pati pasirenka savo gamybos apimtis, plėtros kryptį, gaminamos ir teikiamos produkcijos rūšis ir kt. Todėl šiems tikslams įgyvendinti ir reikalinga išlaidų apskaita, kuri surenka reikalingą informaciją išlaidų sprendimams priimti. 1.1.3.Apskaitos reglamentavimas Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia galimybę pasirinkti įmonei tinkamiausius apskaitos vedimo budus. Įmonių vadovai turi reglamentuoti įmonių apskaitos politiką. Informacijos technologijų raida padidino konkurenciją, išplėtė rinkas ir suteikė verslui didžiulį pagreitį bei naujų galimybių. Efektyvus ir kompleksiškas visų verslo aspektų valdymas lemia įmonės veiklos sėkmę. Be automatizavimo priemonių ir tinkamos informacinės bazės neįmanoma efektyviai valdyti esminių verslo procesų. Šiuo metu taikomos apskaitos kompiuterizavimo technologijos dažnai neapima operacijų, kurios susijusios su finansinių metą pabaigoje daromais baigiamaisiais įrašais sąskaitose ir metinės atskaitomybės parengimu. Nurodytas standartines apskaitines operacijas programuotojai turi aprašyti (formalizuoti) apskaitos kompiuterizavimo programinėje įrangoje, kad butų galima taikyti praktikoje. Straipsnyje aprašytas įmonės finansinių metų pabaigos standartinių buhalterinių procedūrų algoritmas, remiantis Lietuvos respublikos Vyriausybiniais įstatymais ir nutarimais. Įmonės finansinių metų pabaigos standartinių buhalterinių procedūrų algoritmas LR buhalterinės apskaitos pagrindų {statymo 15 straipsnyje numatyta, kad visos juridinio asmens teises turinčios Įmonės finansinę atskaitomybę rengia gruodžio 31 dienos duomenimis, tad šių darbų dauguma buhalterijų privalo imtis šiek tiek anksčiau ir užbaigti juos per pirmą einamųjų metų pusmetį (įskaitant ir visuotinio akcininkų susirinkimo dėl ataskaitinio laikotarpio ūkininkavimo rezultatą{ paskirstymo atspindėjimo apskaitoje bei finansinės atskaitomybės paskelbimą). Įmonės finansinės apskaitos vedimo ir finansinės atskaitomybės parengimo politiką nustatančių taisyklių apžvalga ir patvirtinimas. Pirmoji elementų grupė — iki šiol patvirtintuose finansinę apskaitą ir atskaitomybe: reglamentuojančiuose norminiuose aktuose apskritai neapibrėžta viena kertinių finansinės apskaitos sąvokų - apskaitos politika, Apskaitos politikos terminas netgi oficialiai neapibrėžtas. Tuo tarpu ši kategorija plačiai nagrinėjama net dviejose taip tautiniuose apskaitos standartuose; Nr.3 "Finansinių ataskaitų pateikimas" ir Nr.8 "Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas arba nuostolis, esminės klaidos ir apskaitos politikos pasikeitimas'.7 LR įstatymai, kurie bent iš dalies kompensuoja nacionalinių apskaitos standartų trūkumą įmonių vadovams, taigi ir vyriausiems buhalteriams, suteikia galimybę pasirinkti jų įmonei tinkamiausius apskaitos vedimo budus. Įmonė nevaržoma gali pasirinkti produkcijos savikainos kalkuliavimo metodus ir nustatyti į parduotų prekių savikainos rodiklį įskaitomų sąnaudų nomenklatūrą bei apimtį, pasirinkti turto priskyrimo ilgalaikiam kriterijus, ilgalaikio turto nusidėvėjimo bei amortizacijos metodų, abejotinų ir beviltiškų skolų pripažinimo metodų, reglamentuoti kai kuriuos inventorizacijos metodikos elementus. Įmonių vadovai savo įsakymais, kurių nuostatos skelbiamos viešai, turi' reglamentuoti įmonių apskaitos politiką (be abejo, vadovaujantis "Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu). Kartais šito tiesiogiai reikalauja valstybės skelbiami reglamentai, pavyzdžiui, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 5 straipsnyje pasakyta, kad "įmonės sudaro individualų sąskaitų planą, kurį tvirtina įmonės vadovas"(l, 6 psl.). Toks paskelbimas būtinas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia įmonių savininkai visą atsakomybę už įmonių veiklą deleguoja ne buhalterijoms, o administracijų vadovams arba kitiems, aukštesniems organams. Todėl buhalterijos ir neturėtų prisiimti nereikalingos atsakomybės, kuri, pavyzdžiui, teisminio nagrinėjimo atveju vis tiek atiteks vadovams. Įmonių apskaitos politiką sudaro: uždavinių, keliamų įmonės buhalterijai, identifikavimas, buhalterijos vietos įmonės valdymo sistemoje ir vyriausiojo buhalterio pareigų bei teisių nustatymas, buhalterinės apskaitos reglamentavimo tvarka, įmonės vyriausiojo buhalterio nurodymų vykdymo kontrolės sistema. Įmonės mokamų mokesčių apskaičiavimas ir mokestinės atskaitomybės parengimo politiką nustatančių taisyklių apžvalga ir patvirtinimas Antrojoje elementų grupėje pateikta įmonės mokamų mokesčių apskaičiavimą ir mokestinės atskaitomybės parengimą nustatančių taisyklių apžvalga ir patvirtinimas. Tai labai reikšmingas buhalterinis darbas, kurį sąlygoja apskaitos reglamentavimas, nes nemaža dalimi Vyriausybės patvirtintos apmokestinimo taisyklės nustatomos koreguojant finansinėje apskaitoje išvestus rodiklius. Tačiau šie koregavimai turi būti tiksliai užregistruoti atitinkamose sisteminėse (esant laikiniesiems apmokestinamųjų rezultatų nukrypimams nuo finansinių) ar už balansinėse (pastoviųjų nukrypimų atvejais) sąskaitose, Įmonės individualaus buhalterinės apskaitos sąskaitų plano apžvalga, papildymas ir patvirtinimas Trečiąją elementų grupę sudaro įmonės individualaus buhalterinės apskaitos sąskaitų plano peržvalga, papildymas ir patvirtinimas. Buhalterinės apskaitos sąskaitų planas sudaro įmonės apskaitinės informacijos formavimo šerdį. Tai tam tikras pagrindas, į kurį remiasi visa buhalterinės apskaitos informacijos sistema. Kadangi įmonių veiklos įvairovė neišsemiama, todėl negali būti reglamentuota vienodu sąskaitų planu, Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos Buhalterines apskaitas pagrindų įstatymo penktas straipsnis skelbia, kad "įmonės sudaro individualų sąskaitų planą, kurį tvirtina įmonės vadovas"(2, 225 psl.). Toks reglamentavimas reikalingas todėl, kad keičiantis įmonių veiklai bei Vyriausybiniams nutarimams, tenka įvestį vis naujas sąskaitas. Metams pasibaigus, būtina atlikti savotišką sąskaitų plano inventorizaciją: įvertinti buhalterijoje kaupiamus ir apdorojamus duomenis ir atsisakyti visų nereikšmingų duomenų, Įmonės kaupdamos nereikšmingus duomenis, faktiškai duomenų triukšmu užgožia reikšmingą valdymo informaciją. Sutarties su audito įmone parengimas ir pasirašymas arba anksčiau pasirašytos sutarties atnaujinimas.8 Ketvirtąją elementų grupę sudaro sutarties su audito įmone parengimas ir parašymas arba anksčiau pasirašytos sutarties atnaujinimas. Audito sutartyse būtina labai tiksliai numatyti visus darbus, kuriuos įsipareigoja atlikti audito įmonė. Kadangi mūsų šalyje nėra gilesnių audito tradicijų, įmonių (užsakovų) vadovus neretai šokiruoja maža auditoriaus išvados apimtis. Tai normalu, nes šiame dokumente, skirtame ne specialistams, bet pirmiausia - įmonės savininkams, auditoriai ir neprivalo plačiai aprašinėti apskaitos vedimo įmonėje trūkumų. Jie tik pareiškia savo nuomonę apie parengtą finansinę atskaitomybė.Todėl audito sutartyse turėtą būti numatytas reikalavimas parengti specialų dokumentą - laišką vadovybei, kuriame auditoriai praneštų įmonės administracijai, apie visus pastebėtus apskaitos tvarkymo trūkumus bei pasiūlytų jų ištaisymo būdus. Sutartyse atskirai reikia aptarti ir mokesčių apskaičiavimo teisingumo tikrinimą, nes klasikiniai audito darbai neapima šio baro tikrinimo, nors tokias paslaugas atskiru susitarimu ir teikia beveik kiekviena audito įmonė. Pasirengimas inventorizacijai ir jos atlikimas Penkta elementų grupė - pasirengimas inventorizacijai ir jos atlikimas. Su šiuo atskaitomybės parengiamuoju darbu įmonių vadovai ir vyriausieji buhalteriai, pastaruoju metu rengdami metines ataskaitas susiduria pirmą kartą, nors įstatymų lygmeniu šis veiklos baras visuomet buvo atitinkamai reglamentuotas. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 14 straipsnyje nurodyta, kad "iki metinės atskaitomybės sudarymo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!